atžergti

žer̃gti, -ia, -ė.

1. skėsti (kojas): Žer̃k kojas į šalis, mokydamos šokinėti. sėsti (ppr. ant arklio) skečiant kojas: Aš žergu ant arklio, t. y. koją keliu ant jo. Gal ir neužtruksiu, – priduria, jau žergdamas dviratį.

2. daryti žingsnį: Kaip gali karvę ant kiemo laikyt: kur žergì, te blynas. Čia buvo mėlynė, kita kryžiuj (kryžkaulio srityje) – aš ir žer̃gt negalėjau. O o, didelis [berniukas],
platį žingsnį jau žer̃ga. Milžinas kap žer̃gs žingsnį – tai kelias mylias. Kur kiaulį svilina, negalima te žer̃gt [nėščiai],
vaikas bus šeriuotas. Žergia kelis žingsnius atbulas. Pasitampė kelnes ir botkočiu pasiramsčiuodamas žergė porą laiptelių pasveikinti šeimininkės.

3. žengti perkopiant: Per slenkstį žergia ir griūna. Aš par jį lipu, žergiù – neina nuo slenksčio, nesikelia niekaip. Tu tai jau i par slenkstį žer̃gdamas išgersi. Langą atsidariau ir žergiù. Žer̃ga par notnėrę, kad i mižes nudega, bet neraus [tinginės]. Perlipo vielinę tvorelę ir tiesiai patraukė, žergdamas per bėgius, į geležinkelio stotį. Ji mostelėjo ranka ir pati ėjo daržo vagomis. Jis žergė iš karto per dvi, per tris. Nežerk par ližę, bo duona atšoks. Nežer̃k per žmogų – neaugs. Nežerk per agurkų ežią – bus kartūs agurkai. žengti, lipti į ką: Na, brač, žerk į kubilioką, mirk, prauskis ir trinkis.

4. žengti, žingsniuoti plačiu žingsniu: Žer̃ga, tik žer̃ga – nesugenam. Kai žergiù dideliais žingsniais, niekas nebepaveja. Žergė Valius, pasigėrėdamas rytdienos reginiu, ir trenkė kaktą į kažin ką kietą. Tik baisu žiūrėt, kad kerdžius išgena bandą, ir tavo jaučiai pro vartus vaitodami žer̃gia. | Kur žergì? Bet Juzis, iš paskos eidamas, mato, kad Valentas žergia kažkaip nestipriai.

5. kerpant ar pjaunant kuokštais palikti: Atlaša dalgė žer̃gia. Dalgė labai siaurutė, sudilus, tai greit pjaut negaliu, žer̃gia, pievą gadina. Žer̃gia žolę dalgė, reikia galąst. Tos žirklės žer̃gia, nebekerpa – reikia galąst. Jei per avikirpes peržengsi, tai žirklės vilnas žer̃gia.

6. vėptis, skirtis, skleistis į šalis: Siaurų kailinių žambai žer̃gas. Tėvai, čia tavo kaklas še kai žer̃gias.

7. apkalbėti, užsipulti: Antra tokia yr Šilalė [je] – ant visų žer̃ga i žer̃ga.
plačiaĩ žer̃gtis daug ko trokšti, siekti: O, plačiaĩ žer̃gas vyrelis – piningų lig kaklo, mergų pulkai.
apžer̃gti, -ia (àpžergia), àpžergė.

1. apimti, apskėsti kojomis: Arklį apžer̃gęs sėdi jis. Apžer̃gusys arkluką ir atjo [ja] į atlaidus. Priešakyje, širmą žirgą apžergusi, kinksnojo rudaplaukė žmona, laikydama glėbyje vaiką. Eini žiūrėt, kur perekšlė pasikavojus, kiaušinius apžer̃gus. Apìžergė anas gyvatę samanyčioj. Laiko aviną apžer̃gęs kojom. Apìžergė vilką ir rėkia, o žmonės išlėkė su kultuvais ir užumušė [vilką]. Kai griauja, dievas ožį apžergęs per debesis joja. Apžer̃gęs duoda jam. diržu par užpakalį. Apìžergei vagą ir dralini (ravi) . Labai biednai gyveno, nei aptaisė [mirusio],
baltan graban įdėjo, apžer̃gęs ir nuvežė. Gėrė gėrė, daba ožius pjauna tvorą apžer̃gęs. Vaikas joja apžer̃gęs lazdą. Jonas sienojų apžergęs tašo. Jis nebuvo tinginys ir dykaduonis. Neviliojo pirkėjų į savo krautuvę, apžergęs silkių statines. Dešim dvylekos metų – veda kult [su spragilu],
apžer̃gęs moko. | Tešmens karvė neàpžergia. Karvės ne an juoko, pieningos, tešminų neàpžerga. Karvė tešmens neapžer̃gia, pastyręs visas. O tos kumelės visos pritvinkusios, tešminis ledvas àpžerga. Su kokiu tešminiu neàpžergamu eina karvė vakarą. Pilvo neapžerga [nėščia],
o dar po šokalus laksto. Tai gal ir sėdėsi apžergus dukterį kaip višta kiaušinius? Ir dumia kaip ragana, kačergą apžergusi. Skūpus kaip šuva, kaulą apžergęs. Atrodo, kaip aniolas širdį àpžerga (labai miela) . Valgyk – kiek apžioji, šik – kiek apžergì. Kemša – kol apžio [ja],
šika – kol àpžerga. Ėda nepriėda, šika neapžergia. Stovi, ugnį apžergęs. Diedas išsivedė arklį, apsìžergė i nujojo. Prisivedu kumelį in tvoros, apsižergiù i joju. Ratuką (dviratį) apsìžergė i važiuoja. Savo dviratį apsìžergei i nuvažiuoji. Kaip tas arklys eis dišlių apžer̃gęs [is]. An suolu pasidėsi [šepečius],
i pats apžer̃gsys suolą, ka prispaustumi, nedidelėms saujelėms i šukuosi [linus]. Vieni kala stati, kiti sėdom, aš tai apsižer̃gęs. Jau apsižer̃gus gaidį pelėda ir dziuoboja. Apsìžergei vagą ir dralyk, nei kaponių, nei nieko, tik paspėk. Kap lipo par torą dratinę ir įsivėlė, po tus dratus apsižer̃gęs. Mietą apsižer̃gęs eina [per Užgavėnes],
apdarytas, ožkos ragai y [ra] pridėti. Mažas dar protas: tebejodinėja lazdą apsižer̃gęs. Nu pūslės uždegimo apsižer̃gs puodą su plikytums pakračiums i pasveiks. Visokių žolių prideda, padaro apsižer̃gt i šutinas. Geria bačką apsižer̃gęs. Meisteris, apsižergęs kibirą, vis iš eilės pilsto į kaimynų ąsočius ir alvutes. Žiūrėjome, kaip jisai, apsižergęs kraigą ir atsispyręs į lotas, rišo kūlelį. Sukosi sukosi, tą kuilį jau pailsino [vilkas],
tik opt an kuilio apsižergė ir tuo – už gerklės. | Ką tu senė žemę imsys, ar apsižer̃gusi laikysi. Apsižer̃gt šniūreliukas (labai siauras rėžis) . Nujo [jo] karas an tų pinigų apsižer̃gęs (neteko vertės pinigai) . Su tavo peiliu apsižer̃gus Rygon nujotum. priekyje savęs sunkiai nešti: Ut kokią didelę pelę katinas apžer̃gęs atsineša. Viedrą apžer̃gusi nešiau, nepanešiau. | Gera karvė, pieno viedrą apžergiù čiut. Viedrą apsižer̃gus tęsiu ir tęsiu, nenusėdžiu. Traukia namiepi apsižer̃gus dainyčią, vargais tęsia.

2. aprėpti, paimti į savo rankas, užgrobti, užvaldyti: Bagotas nora apžer̃gti kitą. Atejo svetima motriška ir àpžergė mūso tėvų gerą. Ka galėtų, ir Ameriką apžer̃gtų, ir visur. Jei tėvai ką nusipirko, tujau vaikai àpžergė. Ans sako, ka tu nori mun gyvenimą apžer̃gti. Ana visą turtą àpžergė. Tėvas viską apžer̃gęs laiko, neduoda vaikam nė žmoniškai pavalgyt. Tėvas visus piningus apžer̃gęs laiko. Toj anyta visa apžer̃gus laiko: nieko neduoda, nieko neprisleidžia. Vieni viską apžergę, o kitiems nė sausos plutos atsikąsti. Viena neàpžergu kalėdninkams tiekties, reiks pavadintinės bobos ieškoti. Valdžia viską apžer̃gus, žmogus pats nieko negalia daryt. Lenkas Vilnių buvo pasiėmęs, lenkas apžer̃gęs buvo. Žemes apžergę ponai, žmonėms nė gyvulio nėr kur paleisti. Turtų tiek turi, kad jau neapžer̃gia. O, čia boba, visus numus apsižer̃gusi, anos valia. Apsižer̃gusi tūkstantes laiko, o motyna kaip jei badu stimpa. Vienas apsižer̃gęs visą žemę, da patruks. Apsižer̃gę [bajorai] visą auksą i kela [žemės] kainas. Vylėtės visus palaikus apsižergti…. | Tą mergelką ans gatavas apsižer̃gti.

3. paniekinti, apsėsti: Àpžergė tą žmogų [uošviai],
iš proto galia išvaryti. Diedą apžer̃gus turi. Marti apžergtà – nemoka par trobą páreiti. Marčią iš pirmos dienos [anyta] àpžergė. Vyras motrišką àpžerga, ans i jo [ja],
i tol jo [ja],
kol nujo [ja]. Bobų velnio liežuviai, anos, vyraiti, tavi žergtè apžer̃gs. Tą marčią pagatava apsižer̃gti, ale daba kas tau pasiduos!

4. peržergti 1: Apìžergiau ir išejau. Na, vaike, tave àpžergė – dabar nebaugsi! Nereikia karvės mušt àpžergta vytele.

5. iš abiejų pusių apimti: Gumbriniame junge lankelį atstoja nejudamai pritvirtintas kumpas medelis …, apžergiąs jaučio kaklą iš vidaus ir apačios. Šakėm apžer̃gia [tinklo kartį] ir vėl varo į kitą eketę. Apžer̃k tą duobę ir pravažiuosi.
atžer̃gti, -ia (àtžergia), àtžergė

1. išskėsti kojas: Tu atsižergei (išsižergei) tavo kojoms priš visus praenčius ir didei apsikekšavai.

2. žengiant grįžti atgal: Peržengiau tave – nebeaugsi, palauk atžergsiù, tai vėl imsi augti. Jei vaiką peržergė – nebeaugs, tad reikia vėl atžergt.

3. ateiti, atžengti: Tiesiai par lauką kažin kas atžer̃gia. Atažergė pasiėmę pinigus, kuriuos buvo prižadėję. Per laukus, per pievas, per dygstantį ir jau žalią vasarojų, per patį pavasarį atžergia atžengia kažkoks žmogaus šešėlis.
įžer̃gti, -ia (į̃žergia), į̃žergė. žergiant įlipti: Aš neįžergsiù ratuosna, reikia atnešt kas pasistoti. Būdavo, įžergì akėčiõs, užmingi eidamas. Pro abu atidarytus langus galėjai nedaug pasilenkęs įžergti į bulvių lauką. Jau sena, jau šimtan įžer̃gus. Ko tu ton puodynėn insižer̃gus.
išžer̃gti, -ia (ìšžergia), ìšžergė.

1. išskėsti į šalis (kojas): Išžer̃k kojas ir išsižergęs šokinėk skepetinę. Išžer̃gęs vaiką an pečių nešiojas. Aukštesnysis [kareivis] atsismaukia munduro rankoves iki alkūnių, įsisprendžia į šonus, stovi plačiai išžergęs kojas. Aš noru praeiti pro ano šalį, ans teip išsìžergė. Stovi [vyrai] išsižer̃gę ir nekruta. Regimantas negražiai stovi – išsižer̃gęs. Matai, kai išsižer̃gęs eina [slidžiu keliu]. Du pūru kviečių suims ir antdės an pečių, nei išsižer̃gęs, nei nėko. Ka aš duodu (kapoju) , ka aš duodu tą vežimą [žabų] išsižer̃gęs. Kaip reketis stova išsižer̃gusi [užpilta rupūžė],
pastūmei į šalį ir gerk. Išsižer̃gę visi parpa. Aštuonios valandos, anos dar išsižer̃gusios [miega] – kokios tinginės. Užlaižo kiek i valkiojas senis išsižer̃gęs. Išsižer̃gę, išklišę girti velkas. Tėvas, žinai, girtas, eina išsižer̃gęs tų durių atdaryti. Par rugiapjūtę nebė [ra] kada dainuot, vyrai eidavo namo išsižer̃gę [iš nuovargio]. Joti reikėjo šeši mėnesiai, teip ejai išsižer̃gęs. Jau aš sena esu, o da jaunesni išsižer̃gę vaikščio [ja]. Atsisėsti turi gerai, išsižergti ir kojas savo išskleisti, kad galėtų kits ing ano starpą arba tarpkiškį gerai ir vigadniai, be sprūsties, be suspaudimo atsisėsti ir kojas savo toli ištiest. Jis išsižergs negražiai, įsispręs plačiai ir stovi lyg tyčiodamos: „Ir ką gi man padarysite?“. Kampe užtverti, tie ėriukai mekendavo laibais, drebančiais balseliais, išsižergę ant ilgų kojų. Musė priešais bitę spyrės, išsižergus anai gyrės. Kad išsižergęs morkus sėsi, būs morkai šakoti. Jasius, nieku pasidergęs, tenegul ans išsižer̃gęs: jeigu papras taip daryti, turės bado pamatyti. Jonis ligu pasidergęs, tenegulia išsižergęs. | Pati ka grėba tą šieną išsižergdamà (skubiai) ! Ka matytumi, lėks kaip pasiutęs išsìžergdamas. [Valdininkai] laiko kėdes prispaudę, išsižer̃gę (viską apėmę, apkėtę) . Ka reiktų tamstai pamilžt [kietą karvę],
ir išsižer̃gtum (privargtumei) . Ir stovi kaip merga išsižer̃gęs. Sėda išsižer̃gusi kaip karvė. I gulės išsižer̃gusi kaip karvė. Išsižergė kaip vyža ant saulės. Ko dabar stovi išsižer̃gęs kaip gaidys? Ale toks snopis: kur eina, ten išsìžerga kaip karvė, nebežino, ka numus tura. Išsižergęs kai Marijošiaus ropės. Išsižergęs kai čirvų kojinys. Kad eina, tai eina išsižer̃gęs kaip su kyla. Išsìžergė kai karvė ant ledo. išsiplėsti. Lenkai sumanė plačiai išsižergti: viena koja atsistoti Juodajame pajūryje, antra – Baltajame.

2. įstengti nužengti (ppr. platų žingsnį): Aš plačiai ìšžergu, platus muno žingsnis. Didelis žmogus, tai gerai ir išžer̃gia. Andarokas neleidžia išžer̃gt. Ar įplyšęs esi, ar kurių velnių, kad taip plačiai išžergi?

3. peržengti: Ta Šatė nė koki upė – išžergama.

4. išeiti: Vaitaitis pamažu atidaro duris ir atžagarias išžergia į savo kambarį.

5. praskleisti (drabužį): Apačia tokia i viršus toks – negaliu išžer̃gt suknelės. Jau kitas padelkas išžer̃gęs atlekia [motociklu]. Tų marškinių visas entis išsižer̃gęs. Tai da pasiuvo: entis išsižer̃gęs, skvernai skleidžias.

6. suirti, pasileisti: Diktiejai vaikiai ilginių kūlį su kẽliais pribakiojo, kad neišsižergtų, ka nepasileistų ryšys. Medį ant medžio krauni i su vytėms suki, ka kartės neišsižer̃gtum. Kaip ne su savo rankoms dirba: krėslą nusiperki – po savaitės išsìžerga. Ką tims krėslams reik daryti, ka išsižer̃gę, svyruo [ja].

7. nepajėgus vaikščioti, visai netikęs: Išsižer̃gęs esi, kam tavęs bereik. Be sveikatos, išsižer̃gęs, kam tikęs. Pagulėsi kokį mėnesį išsižer̃gusi – galėsi tuokart siusti.
nužer̃gti, -ia (nùžergia), nùžergė.

1. žergiant nulipti: Jis nùžergė nuo arklio. Tomas nenoromis nužergia nuo dviračio.

2. nužengti, nueiti kiek: Nùžergė tris žengsnius ir jau guli – buvo ištinę nuog bado [kaliniai]. Nuo ganyklos neturim nė žingsnio nužer̃gt. Padavė ranką ir tokiu pat plačiu žingsniu nužergė atgal. Keliais žingsniais [vyras] nužergė alaus. nueiti: Galima pėsčiam nužer̃gt. Nùžergiau prie karvės. Pradėjo jis … prikalbinėt verst ant savo tikėjimą, bet šituo keliu jis netoli nužer̃gia.
pažer̃gti, -ia, pàžergė.

1. kojomis suspausti.

2. kiek pažengti: Pažergęs porą žingsnių atsidūriau prie durų.
péržergti. páržergti.

1. perlipti, peržengti (per) ką: Par grabę ar páržergsi? Žinoma, reikėtų pastovėti, palaukti pas duris, bet jis eina, kojos peržergia slenkstį. Negaliu, per šiaudą greit nepéržergsiu (nebėra sveikatos) . Dalge ką te dirbt, [rėžį] gali péržergt (labai siauras) . Par pradalgę páržergti negalėjo, tokią pievą buvo gavęs (gera žolė užaugo) . Patys pietai – šašuolėtis yr páržergamas. Par šlamštus negali páržergti. Vyrams kam čia šluoties, ka tik páržergti galì, i gerai. Páržergiau tą šakalį ir toliau joju. Priejo, péržergė [gyvatę],
kamuolin susisukus. Páržergė ta kumelė, párejo par viršų, i gerai, ka neprimynė. Par tą upeliuką péržergsta ir eikit taku par krūmus. Atavežė namo, tai aš par slenkstį kojos negalėjau péržergt, kap silpna buvau. Jei per gulintį vaiką peržergsi – jis neaugs. Kap péržergi vaiko koją, tai, sako, anas jau dauges neaugs. Drybsai, páržergiau – nebaugsi. Neperžergt par ieną, vaikas bus klyvas ar viena koja trumpesnė. Jei meškerę peržergsi, žuvų nepagausi. Duona atšoks, jei páržergsi par ližę. Par audeklą negerai paržergt – staklės neis. Jeigu vaikai nemokėdavo kult, tėvas péržergdavo spragilą, tai vaikams būdavo gėda. Pasakiau, ka neleisiu i neleisiu: par motiną nevalna páržergti (negalima motinai nepaklusti) .
péržergiamai. paržergiamai.
péržergtinai. paržergtinai.

2. prasiskėsti. Įsiuvaus stripliką į kelnes ir paliko pársižergusios.
[per] sleñkstį (sleñksnį) péržergti ateiti, lankytis: Par sleñksnį páržergė ir šoko barties. Muno kojos tavo sleñksčio nėkumet nepáržergs!
pražer̃gti, -ia, pràžergė

1. praskėsti (kojas): Karolis žvelgė į Gustą, ilgas kojas plačiai pražergusį. Dabar nepràžergia mergelės: toki sijonai trumpi ir aptempti.
pražergtaĩ. Vaikai susisėda asloj pražergtai vienas prie kito. Jis stovi duryse prasižer̃gęs ir manęs nemato. Kad neprasižer̃gsi, kaipgi jis pralįs? Eina plačiai prasižer̃gęs par ledą. Susėsdavom į eilutę, prasižer̃gdavom, rankom susikabydavom, o vienas eina į rundą kalbėdamas. Gaidys prasižergė, atkišdamas priekin kairę koją, ant kurios buvo užkaltas metalinis žiedelis.

2. prasiskleisti, prasivėpti: Mano entis prasižer̃gęs.

3. pro šalį praeiti.
prižer̃gti, -ia, prìžergė. žergiant koja pasiekti.
sužer̃gti, -ia (sùžergia), sùžergė

1. daugeliui susėsti ant arklių.

2. daugeliui sulipti į ką.

3. sukeisti (kojas). . Šokiat kaip reik – susikibo abudu, susìžergė.
užžer̃gti, -ia (ùžžergia), ùžžergė

1. žergiant užsėsti: Jis, stovėdamas viena koja ant žemės, o su antra ùžžergė ant arklio. Tokis buvo mažas kumeliukas, kad nešokstant užžer̃gt možnė [jo]. Velniai išlėkė pro aukštinį ir, kas ant akėčių, kas an arklų užžergę, nuskrido. Kabar kabar užsižer̃gusi dviratį parleka. Užsìžergė in dviračio, nuvažiav [o],
pripirko visa ko. Užsižergì an sienojo ir keravoji su kojom [veždamas rogėmis malkas]. Užsìžergė an tvoros ir peršoko. O ta ragana vė ant piestos užsižer̃gus lekia.

2. užvaldyti, užgrobti: Nepaleisk, mamuk, dvaro (sodybos), užžer̃gs marčios, paneigs tavi. Teme ūkė [je] anos. valia, ana visur užžer̃gusi. Ka tas vokytis teip buvo užžer̃gęs, vis tiek Lietuvos būtų nedavę (nebūtų leidę nepriklausomybės) . | Baigia tas doleris užžer̃gti visą pasaulę. Anam gal ant svetimo šmoto užsižer̃gti, o mun ne. Šešis kambarius – tu tiek laikai užsižer̃gusi, i gana, o kitas netura galvos kur pakišti. Užsižergei vienas ant tėvo gyvenimo.

3. suniekinti, sumenkinti, apsėsti: Lėtas, pačios ùžžergtas. Vyras į nėkus paverstas, pačios ùžžergtas – par trobą nemoka páreiti. Turi ana jį. ažsižer̃gus, nepaleidžia niekur. Ana ant vyro užsižer̃gusi – ir jo [ja],
ir važiuo [ja]. In mano biednos galvos visi užsižer̃gę.

ant šiõ svíeto užžer̃gti užgimti: Mun rodos, kad aš tik daba an šiõ svíeto užžer̃gęs esu.
sėdė́ti užsižer̃gus. labai rūpintis: Sė́di vaikus ažsižer̃gus, niekur neina, nei uogaut, nei ravėt. Pardien reikia sėdėt prie kiaulėm ažsižer̃gus.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'atzergti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>žer̃gti, </b>-ia, -ė. <br/>1. <span class="explanation">skėsti (kojas): </span> Žer̃k kojas į šalis, mokydamos šokinėti. <span class="explanation">sėsti (ppr. ant arklio) skečiant kojas: </span> Aš žergu ant arklio, t. y. koją keliu ant jo. Gal ir neužtruksiu, – priduria, jau žergdamas dviratį. <br/>2. <span class="explanation">daryti žingsnį: </span> Kaip gali karvę ant kiemo laikyt: kur žergì, te blynas. Čia buvo mėlynė, kita kryžiuj <span class="explanation"> (kryžkaulio srityje) </span> – aš ir žer̃gt negalėjau. O o, didelis [berniukas], platį žingsnį jau žer̃ga. Milžinas kap žer̃gs žingsnį – tai kelias mylias. Kur kiaulį svilina, negalima te žer̃gt [nėščiai], vaikas bus šeriuotas. Žergia kelis žingsnius atbulas. Pasitampė kelnes ir botkočiu pasiramsčiuodamas žergė porą laiptelių pasveikinti šeimininkės. <br/>3. <span class="explanation">žengti perkopiant: </span> Per slenkstį žergia ir griūna. Aš par jį lipu, žergiù – neina nuo slenksčio, nesikelia niekaip. Tu tai jau i par slenkstį žer̃gdamas išgersi. Langą atsidariau ir žergiù. Žer̃ga par notnėrę, kad i mižes nudega, bet neraus [tinginės]. Perlipo vielinę tvorelę ir tiesiai patraukė, žergdamas per bėgius, į geležinkelio stotį. Ji mostelėjo ranka ir pati ėjo daržo vagomis. Jis žergė iš karto per dvi, per tris. Nežerk par ližę, bo duona atšoks. Nežer̃k per žmogų – neaugs. Nežerk per agurkų ežią – bus kartūs agurkai. <span class="explanation">žengti, lipti į ką: </span> Na, brač, žerk į kubilioką, mirk, prauskis ir trinkis. <br/>4. <span class="explanation">žengti, žingsniuoti plačiu žingsniu: </span> Žer̃ga, tik žer̃ga – nesugenam. Kai žergiù dideliais žingsniais, niekas nebepaveja. Žergė Valius, pasigėrėdamas rytdienos reginiu, ir trenkė kaktą į kažin ką kietą. Tik baisu žiūrėt, kad kerdžius išgena bandą, ir tavo jaučiai pro vartus vaitodami žer̃gia. \| Kur žergì? Bet Juzis, iš paskos eidamas, mato, kad Valentas žergia kažkaip nestipriai. <br/>5. <span class="explanation">kerpant ar pjaunant kuokštais palikti: </span> Atlaša dalgė žer̃gia. Dalgė labai siaurutė, sudilus, tai greit pjaut negaliu, žer̃gia, pievą gadina. Žer̃gia žolę dalgė, reikia galąst. Tos žirklės žer̃gia, nebekerpa – reikia galąst. Jei per avikirpes peržengsi, tai žirklės vilnas žer̃gia. <br/>6. <span class="explanation">vėptis, skirtis, skleistis į šalis: </span> Siaurų kailinių žambai žer̃gas. Tėvai, čia tavo kaklas še kai žer̃gias. <br/>7. <span class="explanation">apkalbėti, užsipulti: </span> Antra tokia yr Šilalė [je] – ant visų žer̃ga i žer̃ga. <br/><b></b> plačiaĩ žer̃gtis</b> <span class="explanation">daug ko trokšti, siekti: </span> O, plačiaĩ žer̃gas vyrelis – piningų lig kaklo, mergų pulkai. <br/><b>apžer̃gti, </b>-ia (àpžergia), àpžergė. <br/>1. <span class="explanation">apimti, apskėsti kojomis: </span> Arklį apžer̃gęs sėdi jis. Apžer̃gusys arkluką ir atjo [ja] į atlaidus. Priešakyje, širmą žirgą apžergusi, kinksnojo rudaplaukė žmona, laikydama glėbyje vaiką. Eini žiūrėt, kur perekšlė pasikavojus, kiaušinius apžer̃gus. Apìžergė anas gyvatę samanyčioj. Laiko aviną apžer̃gęs kojom. Apìžergė vilką ir rėkia, o žmonės išlėkė su kultuvais ir užumušė [vilką]. Kai griauja, dievas ožį apžergęs per debesis joja. Apžer̃gęs duoda jam. diržu par užpakalį. Apìžergei vagą ir dralini <span class="explanation"> (ravi) </span>. Labai biednai gyveno, nei aptaisė [mirusio], baltan graban įdėjo, apžer̃gęs ir nuvežė. Gėrė gėrė, daba ožius pjauna tvorą apžer̃gęs. Vaikas joja apžer̃gęs lazdą. Jonas sienojų apžergęs tašo. Jis nebuvo tinginys ir dykaduonis. Neviliojo pirkėjų į savo krautuvę, apžergęs silkių statines. Dešim dvylekos metų – veda kult [su spragilu], apžer̃gęs moko. \| Tešmens karvė neàpžergia. Karvės ne an juoko, pieningos, tešminų neàpžerga. Karvė tešmens neapžer̃gia, pastyręs visas. O tos kumelės visos pritvinkusios, tešminis ledvas àpžerga. Su kokiu tešminiu neàpžergamu eina karvė vakarą. Pilvo neapžerga [nėščia], o dar po šokalus laksto. Tai gal ir sėdėsi apžergus dukterį kaip višta kiaušinius? Ir dumia kaip ragana, kačergą apžergusi. Skūpus kaip šuva, kaulą apžergęs. Atrodo, kaip aniolas širdį àpžerga <span class="explanation"> (labai miela) </span>. Valgyk – kiek apžioji, šik – kiek apžergì. Kemša – kol apžio [ja], šika – kol àpžerga. Ėda nepriėda, šika neapžergia. Stovi, ugnį apžergęs. Diedas išsivedė arklį, apsìžergė i nujojo. Prisivedu kumelį in tvoros, apsižergiù i joju. Ratuką <span class="explanation"> (dviratį) </span> apsìžergė i važiuoja. Savo dviratį apsìžergei i nuvažiuoji. Kaip tas arklys eis dišlių apžer̃gęs [is]. An suolu pasidėsi [šepečius], i pats apžer̃gsys suolą, ka prispaustumi, nedidelėms saujelėms i šukuosi [linus]. Vieni kala stati, kiti sėdom, aš tai apsižer̃gęs. Jau apsižer̃gus gaidį pelėda ir dziuoboja. Apsìžergei vagą ir dralyk, nei kaponių, nei nieko, tik paspėk. Kap lipo par torą dratinę ir įsivėlė, po tus dratus apsižer̃gęs. Mietą apsižer̃gęs eina [per Užgavėnes], apdarytas, ožkos ragai y [ra] pridėti. Mažas dar protas: tebejodinėja lazdą apsižer̃gęs. Nu pūslės uždegimo apsižer̃gs puodą su plikytums pakračiums i pasveiks. Visokių žolių prideda, padaro apsižer̃gt i šutinas. Geria bačką apsižer̃gęs. Meisteris, apsižergęs kibirą, vis iš eilės pilsto į kaimynų ąsočius ir alvutes. Žiūrėjome, kaip jisai, apsižergęs kraigą ir atsispyręs į lotas, rišo kūlelį. Sukosi sukosi, tą kuilį jau pailsino [vilkas], tik opt an kuilio apsižergė ir tuo – už gerklės. \| Ką tu senė žemę imsys, ar apsižer̃gusi laikysi. Apsižer̃gt šniūreliukas <span class="explanation"> (labai siauras rėžis) </span>. Nujo [jo] karas an tų pinigų apsižer̃gęs <span class="explanation"> (neteko vertės pinigai) </span>. Su tavo peiliu apsižer̃gus Rygon nujotum. <span class="explanation">priekyje savęs sunkiai nešti: </span> Ut kokią didelę pelę katinas apžer̃gęs atsineša. Viedrą apžer̃gusi nešiau, nepanešiau. \| Gera karvė, pieno viedrą apžergiù čiut. Viedrą apsižer̃gus tęsiu ir tęsiu, nenusėdžiu. Traukia namiepi apsižer̃gus dainyčią, vargais tęsia. <br/>2. <span class="explanation">aprėpti, paimti į savo rankas, užgrobti, užvaldyti: </span> Bagotas nora apžer̃gti kitą. Atejo svetima motriška ir àpžergė mūso tėvų gerą. Ka galėtų, ir Ameriką apžer̃gtų, ir visur. Jei tėvai ką nusipirko, tujau vaikai àpžergė. Ans sako, ka tu nori mun gyvenimą apžer̃gti. Ana visą turtą àpžergė. Tėvas viską apžer̃gęs laiko, neduoda vaikam nė žmoniškai pavalgyt. Tėvas visus piningus apžer̃gęs laiko. Toj anyta visa apžer̃gus laiko: nieko neduoda, nieko neprisleidžia. Vieni viską apžergę, o kitiems nė sausos plutos atsikąsti. Viena neàpžergu kalėdninkams tiekties, reiks pavadintinės bobos ieškoti. Valdžia viską apžer̃gus, žmogus pats nieko negalia daryt. Lenkas Vilnių buvo pasiėmęs, lenkas apžer̃gęs buvo. Žemes apžergę ponai, žmonėms nė gyvulio nėr kur paleisti. Turtų tiek turi, kad jau neapžer̃gia. O, čia boba, visus numus apsižer̃gusi, anos valia. Apsižer̃gusi tūkstantes laiko, o motyna kaip jei badu stimpa. Vienas apsižer̃gęs visą žemę, da patruks. Apsižer̃gę [bajorai] visą auksą i kela [žemės] kainas. Vylėtės visus palaikus apsižergti…. \| Tą mergelką ans gatavas apsižer̃gti. <br/>3. <span class="explanation">paniekinti, apsėsti: </span> Àpžergė tą žmogų [uošviai], iš proto galia išvaryti. Diedą apžer̃gus turi. Marti apžergtà – nemoka par trobą páreiti. Marčią iš pirmos dienos [anyta] àpžergė. Vyras motrišką àpžerga, ans i jo [ja], i tol jo [ja], kol nujo [ja]. Bobų velnio liežuviai, anos, vyraiti, tavi žergtè apžer̃gs. Tą marčią pagatava apsižer̃gti, ale daba kas tau pasiduos! <br/>4. peržergti 1: Apìžergiau ir išejau. Na, vaike, tave àpžergė – dabar nebaugsi! Nereikia karvės mušt àpžergta vytele. <br/>5. <span class="explanation">iš abiejų pusių apimti: </span> Gumbriniame junge lankelį atstoja nejudamai pritvirtintas kumpas medelis …, apžergiąs jaučio kaklą iš vidaus ir apačios. Šakėm apžer̃gia [tinklo kartį] ir vėl varo į kitą eketę. Apžer̃k tą duobę ir pravažiuosi. <br/><b>atžer̃gti, </b>-ia (àtžergia), àtžergė<br/>1. <span class="explanation">išskėsti kojas: </span> Tu atsižergei (išsižergei) tavo kojoms priš visus praenčius ir didei apsikekšavai. <br/>2. <span class="explanation">žengiant grįžti atgal: </span> Peržengiau tave – nebeaugsi, palauk atžergsiù, tai vėl imsi augti. Jei vaiką peržergė – nebeaugs, tad reikia vėl atžergt. <br/>3. <span class="explanation">ateiti, atžengti: </span> Tiesiai par lauką kažin kas atžer̃gia. Atažergė pasiėmę pinigus, kuriuos buvo prižadėję. Per laukus, per pievas, per dygstantį ir jau žalią vasarojų, per patį pavasarį atžergia atžengia kažkoks žmogaus šešėlis. <br/><b>įžer̃gti, </b>-ia (į̃žergia), į̃žergė. <span class="explanation">žergiant įlipti: </span> Aš neįžergsiù ratuosna, reikia atnešt kas pasistoti. Būdavo, įžergì akėčiõs, užmingi eidamas. Pro abu atidarytus langus galėjai nedaug pasilenkęs įžergti į bulvių lauką. Jau sena, jau šimtan įžer̃gus. Ko tu ton puodynėn insižer̃gus. <br/><b>išžer̃gti, </b>-ia (ìšžergia), ìšžergė. <br/>1. <span class="explanation">išskėsti į šalis (kojas): </span> Išžer̃k kojas ir išsižergęs šokinėk skepetinę. Išžer̃gęs vaiką an pečių nešiojas. Aukštesnysis [kareivis] atsismaukia munduro rankoves iki alkūnių, įsisprendžia į šonus, stovi plačiai išžergęs kojas. Aš noru praeiti pro ano šalį, ans teip išsìžergė. Stovi [vyrai] išsižer̃gę ir nekruta. Regimantas negražiai stovi – išsižer̃gęs. Matai, kai išsižer̃gęs eina [slidžiu keliu]. Du pūru kviečių suims ir antdės an pečių, nei išsižer̃gęs, nei nėko. Ka aš duodu <span class="explanation"> (kapoju) </span>, ka aš duodu tą vežimą [žabų] išsižer̃gęs. Kaip reketis stova išsižer̃gusi [užpilta rupūžė], pastūmei į šalį ir gerk. Išsižer̃gę visi parpa. Aštuonios valandos, anos dar išsižer̃gusios [miega] – kokios tinginės. Užlaižo kiek i valkiojas senis išsižer̃gęs. Išsižer̃gę, išklišę girti velkas. Tėvas, žinai, girtas, eina išsižer̃gęs tų durių atdaryti. Par rugiapjūtę nebė [ra] kada dainuot, vyrai eidavo namo išsižer̃gę [iš nuovargio]. Joti reikėjo šeši mėnesiai, teip ejai išsižer̃gęs. Jau aš sena esu, o da jaunesni išsižer̃gę vaikščio [ja]. Atsisėsti turi gerai, išsižergti ir kojas savo išskleisti, kad galėtų kits ing ano starpą arba tarpkiškį gerai ir vigadniai, be sprūsties, be suspaudimo atsisėsti ir kojas savo toli ištiest. Jis išsižergs negražiai, įsispręs plačiai ir stovi lyg tyčiodamos: „Ir ką gi man padarysite?“. Kampe užtverti, tie ėriukai mekendavo laibais, drebančiais balseliais, išsižergę ant ilgų kojų. Musė priešais bitę spyrės, išsižergus anai gyrės. Kad išsižergęs morkus sėsi, būs morkai šakoti. Jasius, nieku pasidergęs, tenegul ans išsižer̃gęs: jeigu papras taip daryti, turės bado pamatyti. Jonis ligu pasidergęs, tenegulia išsižergęs. \| Pati ka grėba tą šieną išsižergdamà <span class="explanation"> (skubiai) </span> ! Ka matytumi, lėks kaip pasiutęs išsìžergdamas. [Valdininkai] laiko kėdes prispaudę, išsižer̃gę <span class="explanation"> (viską apėmę, apkėtę) </span>. Ka reiktų tamstai pamilžt [kietą karvę], ir išsižer̃gtum <span class="explanation"> (privargtumei) </span>. Ir stovi kaip merga išsižer̃gęs. Sėda išsižer̃gusi kaip karvė. I gulės išsižer̃gusi kaip karvė. Išsižergė kaip vyža ant saulės. Ko dabar stovi išsižer̃gęs kaip gaidys? Ale toks snopis: kur eina, ten išsìžerga kaip karvė, nebežino, ka numus tura. Išsižergęs kai Marijošiaus ropės. Išsižergęs kai čirvų kojinys. Kad eina, tai eina išsižer̃gęs kaip su kyla. Išsìžergė kai karvė ant ledo. <span class="explanation">išsiplėsti</span>. Lenkai sumanė plačiai išsižergti: viena koja atsistoti Juodajame pajūryje, antra – Baltajame. <br/>2. <span class="explanation">įstengti nužengti (ppr. platų žingsnį): </span> Aš plačiai ìšžergu, platus muno žingsnis. Didelis žmogus, tai gerai ir išžer̃gia. Andarokas neleidžia išžer̃gt. Ar įplyšęs esi, ar kurių velnių, kad taip plačiai išžergi? <br/>3. <span class="explanation">peržengti: </span> Ta Šatė nė koki upė – išžergama. <br/>4. <span class="explanation">išeiti: </span> Vaitaitis pamažu atidaro duris ir atžagarias išžergia į savo kambarį. <br/>5. <span class="explanation">praskleisti (drabužį): </span> Apačia tokia i viršus toks – negaliu išžer̃gt suknelės. Jau kitas padelkas išžer̃gęs atlekia [motociklu]. Tų marškinių visas entis išsižer̃gęs. Tai da pasiuvo: entis išsižer̃gęs, skvernai skleidžias. <br/>6. <span class="explanation">suirti, pasileisti: </span> Diktiejai vaikiai ilginių kūlį su kẽliais pribakiojo, kad neišsižergtų, ka nepasileistų ryšys. Medį ant medžio krauni i su vytėms suki, ka kartės neišsižer̃gtum. Kaip ne su savo rankoms dirba: krėslą nusiperki – po savaitės išsìžerga. Ką tims krėslams reik daryti, ka išsižer̃gę, svyruo [ja]. <br/>7. <span class="explanation">nepajėgus vaikščioti, visai netikęs: </span> Išsižer̃gęs esi, kam tavęs bereik. Be sveikatos, išsižer̃gęs, kam tikęs. Pagulėsi kokį mėnesį išsižer̃gusi – galėsi tuokart siusti. <br/><b>nužer̃gti, </b>-ia (nùžergia), nùžergė. <br/>1. <span class="explanation">žergiant nulipti: </span> Jis nùžergė nuo arklio. Tomas nenoromis nužergia nuo dviračio. <br/>2. <span class="explanation">nužengti, nueiti kiek: </span> Nùžergė tris žengsnius ir jau guli – buvo ištinę nuog bado [kaliniai]. Nuo ganyklos neturim nė žingsnio nužer̃gt. Padavė ranką ir tokiu pat plačiu žingsniu nužergė atgal. Keliais žingsniais [vyras] nužergė alaus. <span class="explanation">nueiti: </span> Galima pėsčiam nužer̃gt. Nùžergiau prie karvės. Pradėjo jis … prikalbinėt verst ant savo tikėjimą, bet šituo keliu jis netoli nužer̃gia. <br/><b>pažer̃gti, </b>-ia, pàžergė. <br/>1. <span class="explanation">kojomis suspausti. </span> <br/>2. <span class="explanation">kiek pažengti: </span> Pažergęs porą žingsnių atsidūriau prie durų. <br/><b>péržergti</b>. páržergti. <br/>1. <span class="explanation">perlipti, peržengti (per) ką: </span> Par grabę ar páržergsi? Žinoma, reikėtų pastovėti, palaukti pas duris, bet jis eina, kojos peržergia slenkstį. Negaliu, per šiaudą greit nepéržergsiu <span class="explanation"> (nebėra sveikatos) </span>. Dalge ką te dirbt, [rėžį] gali péržergt <span class="explanation"> (labai siauras) </span>. Par pradalgę páržergti negalėjo, tokią pievą buvo gavęs <span class="explanation"> (gera žolė užaugo) </span>. Patys pietai – šašuolėtis yr páržergamas. Par šlamštus negali páržergti. Vyrams kam čia šluoties, ka tik páržergti galì, i gerai. Páržergiau tą šakalį ir toliau joju. Priejo, péržergė [gyvatę], kamuolin susisukus. Páržergė ta kumelė, párejo par viršų, i gerai, ka neprimynė. Par tą upeliuką péržergsta ir eikit taku par krūmus. Atavežė namo, tai aš par slenkstį kojos negalėjau péržergt, kap silpna buvau. Jei per gulintį vaiką peržergsi – jis neaugs. Kap péržergi vaiko koją, tai, sako, anas jau dauges neaugs. Drybsai, páržergiau – nebaugsi. Neperžergt par ieną, vaikas bus klyvas ar viena koja trumpesnė. Jei meškerę peržergsi, žuvų nepagausi. Duona atšoks, jei páržergsi par ližę. Par audeklą negerai paržergt – staklės neis. Jeigu vaikai nemokėdavo kult, tėvas péržergdavo spragilą, tai vaikams būdavo gėda. Pasakiau, ka neleisiu i neleisiu: par motiną nevalna páržergti <span class="explanation"> (negalima motinai nepaklusti) </span>. <br/><b>péržergiamai</b>. paržergiamai. <br/><b>péržergti</b>nai. paržergtinai. <br/>2. <span class="explanation">prasiskėsti</span>. Įsiuvaus stripliką į kelnes ir paliko pársižergusios. <br/><b></b> [per] sleñkstį (sleñksnį) péržergti</b> <span class="explanation">ateiti, lankytis: </span> Par sleñksnį páržergė ir šoko barties. Muno kojos tavo sleñksčio nėkumet nepáržergs! <br/><b>pražer̃gti, </b>-ia, pràžergė<br/>1. <span class="explanation">praskėsti (kojas): </span> Karolis žvelgė į Gustą, ilgas kojas plačiai pražergusį. Dabar nepràžergia mergelės: toki sijonai trumpi ir aptempti. <br/><b>pražergtaĩ</b>. Vaikai susisėda asloj pražergtai vienas prie kito. Jis stovi duryse prasižer̃gęs ir manęs nemato. Kad neprasižer̃gsi, kaipgi jis pralįs? Eina plačiai prasižer̃gęs par ledą. Susėsdavom į eilutę, prasižer̃gdavom, rankom susikabydavom, o vienas eina į rundą kalbėdamas. Gaidys prasižergė, atkišdamas priekin kairę koją, ant kurios buvo užkaltas metalinis žiedelis. <br/>2. <span class="explanation">prasiskleisti, prasivėpti: </span> Mano entis prasižer̃gęs. <br/>3. <span class="explanation">pro šalį praeiti. </span> <br/><b>prižer̃gti, </b>-ia, prìžergė. <span class="explanation">žergiant koja pasiekti. </span> <br/><b>sužer̃gti, </b>-ia (sùžergia), sùžergė<br/>1. <span class="explanation">daugeliui susėsti ant arklių. </span> <br/>2. <span class="explanation">daugeliui sulipti į ką. </span> <br/>3. <span class="explanation">sukeisti (kojas). </span>. Šokiat kaip reik – susikibo abudu, susìžergė. <br/><b>užžer̃gti, </b>-ia (ùžžergia), ùžžergė<br/>1. <span class="explanation">žergiant užsėsti: </span> Jis, stovėdamas viena koja ant žemės, o su antra ùžžergė ant arklio. Tokis buvo mažas kumeliukas, kad nešokstant užžer̃gt možnė [jo]. Velniai išlėkė pro aukštinį ir, kas ant akėčių, kas an arklų užžergę, nuskrido. Kabar kabar užsižer̃gusi dviratį parleka. Užsìžergė in dviračio, nuvažiav [o], pripirko visa ko. Užsižergì an sienojo ir keravoji su kojom [veždamas rogėmis malkas]. Užsìžergė an tvoros ir peršoko. O ta ragana vė ant piestos užsižer̃gus lekia. <br/>2. <span class="explanation">užvaldyti, užgrobti: </span> Nepaleisk, mamuk, dvaro (<span class="explanation">sodybos</span>), užžer̃gs marčios, paneigs tavi. Teme ūkė [je] anos. valia, ana visur užžer̃gusi. Ka tas vokytis teip buvo užžer̃gęs, vis tiek Lietuvos būtų nedavę <span class="explanation"> (nebūtų leidę nepriklausomybės) </span>. \| Baigia tas doleris užžer̃gti visą pasaulę. Anam gal ant svetimo šmoto užsižer̃gti, o mun ne. Šešis kambarius – tu tiek laikai užsižer̃gusi, i gana, o kitas netura galvos kur pakišti. Užsižergei vienas ant tėvo gyvenimo. <br/>3. <span class="explanation">suniekinti, sumenkinti, apsėsti: </span> Lėtas, pačios ùžžergtas. Vyras į nėkus paverstas, pačios ùžžergtas – par trobą nemoka páreiti. Turi ana jį. ažsižer̃gus, nepaleidžia niekur. Ana ant vyro užsižer̃gusi – ir jo [ja], ir važiuo [ja]. In mano biednos galvos visi užsižer̃gę. <br/><b></b><br/><b>ant šiõ svíeto užžer̃gti</b> <span class="explanation">užgimti: </span> Mun rodos, kad aš tik daba an šiõ svíeto užžer̃gęs esu. <br/><b>sėdė́ti užsižer̃gus</b>. <span class="explanation">labai rūpintis: </span> Sė́di vaikus ažsižer̃gus, niekur neina, nei uogaut, nei ravėt. Pardien reikia sėdėt prie kiaulėm ažsižer̃gus.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

atžergti

#