atžėrėti

žėrė́ti, žė̃ri (žė̃ria, žė̃ra, -ė́ja), -ė́jo.

1. rusenant šviesti, žėruoti, žerplėti: Židinyje žė̃ri žarijos. Žė̃rinčios anglys. Žarijos žė̃ra, kad išdegusios y [ra]. Ugnis atsiradusi per kūdikių rankas, kurie pagal savo būdą sau „valgį virtisi“ norėję ir tam žėrėjančią anglį vartoję. Kad nors ir aprausta po pelenais, ji. neužgestų ir naktyj žėrėtų. Bus įmestas į ugnimi žėrinčią krosnį! Jei priežedoje ugnis ima žėrėt, tai prieš šaltį. Sulinkęs pigmėjas trynė medį į akmenį, jis norėjo žėrinčios ugnies. Par laukelį jojau, laukelis dunzgėjo, ir iš žirgo padkavėlės ugnelė žėrė́jo. Kur užmyniau akmenėlį, ugnelė žėrė́jo. Kaip žėrinčios anglys į krūvą suseina jie.

2. ryškiai šviesti, švytėti, skleisti šviesą: Spinduliais žėrė́ti. Žvaigždės tiktai žė̃ri, šalta [žiemą]. Ak, kaip nuostabiai tos žvaigždės žėri…. Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli, prieš amžius uždegtas senajam židiny. Saulelė kopti paliovė ir, aukščiaus savo žė̃rintį nuritusi ratą, ant dangaus išgaidryto sėdėdama žaidžia. Saulė žėri iš mėlynos padangės rugsėjo pradžios gaivia šiluma. Tai ne ugnis, tai saulė žėri languose. Aušra lipo virš stogų, žėrėjo tarp medžių. Dangus žėrėjo milijonais didelių ir mažų žvaigždžių nusagstytas. Vakare sutemus visas miestas žėrėjo degančiomis lempomis. Atbėgo žirgas … – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia: plaukai kaip žvaigždės žėrė [ja],
o balnas ir pasamonai dar dailiau. Mėnesėli, žėrė́k, šviesybę savo rodyk. Nuo vakarinių atspindžių maži, kreivi langai žėrėjo raudoni, lyg ugnim ir krauju pasruvę. Meilė terp brolių kaip saulė žėri.

3. atmušant šviesą blizgėti, spindėti, tviskėti: Vynas žė̃ria iš stiklo. Pamastas [bažnyčios] žė̃ri kap stiklas. Krygiškas katilas, iš kurio žėrinčias kulkas šauja. Tie medelikai (medaliai) žė̃ra ant krūtinės. Šarmu iš pelenų išvelės audeklus lininius, tai tik žė̃ri. Žė̃rinti tokie kilimai. Akmuo karbunkulas ugningas žėrįs kaipo žarija deganti. Tai žė̃ria kaip auksas. Jos rusvi plaukai žėrėjo kaip auksas. Paukštis. nebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir šnypštė. Ant lapų pakibę lietaus lašai žėrėjo kaip brangiausi perlai. Mūsų žemė ir jūra, ir aukštas dangus rytmetinėj aušroj tyru gintaru žėri. Nuo aukso, sidabro, deimanto, žemčiūgų, zerkolų ir visokių grožybių pakajai žėri. Žėri žalčio rūmai, – gintaro takai. Ei žiba žė̃ri aukso žiedužėliai ant baltųjų rankelių. Kitų mergužių žiedai žėrėjo, o mano vienas jau surūdijęs. Kamanėlės mano, auksinėlės mano, ant žirgelio žėrė́jo. Kai ji sėdos į karietą, karieta lingavo, kai ji lipo iš karietos, auksu ji žėrėjo. Anas nor auksu žėrė̃s, aš až jo dukteres neduosiu. | Plaukai juodi kaip naktis, veidas – tai pienas ir kraujas, akys žėrėte žėri. Jos akys baisiai žėrėjo. Daug vyno geria – kaip katės vemia, raudonos akys kaip pečius žėri. Ma [n] jojo veideliai žėrė́t žėrė́jo. O tie raudoni veideliai jau tik dėl kito žėrės. Net kakta žė̃ri. Smalsumu ar įsigilinimu žėri juodos akys. Namai geri, net žė̃ri. Net žė̃ri [žirgas]. Tik žė̃ri karvelė. Apstaisęs bernas, net žė̃ri visas. Nuo kojų iki galvos šilkais išsipusčius, kad net žė̃ri. Net žė̃ra iš tolo obuoliai. Žė̃ri, burna matos, ot alyviniai obuoliai. Partizanai suvargę, apšepę, ė ginklas žė̃ri. Durys teip nušveistos, kad net žė̃ri. Mergos langus, stalus nušveitė, kad net žė̃ri. Rytuose randame ženklus žėrinčios lietuvių kultūros. „Anykščių šilelis“ – tai tikras mūsų poezijos šedevras, iškylantis XIX amžiaus vidurio lietuvių literatūroje kaip žėrinti meno viršūnė. Iš kaimo ir žėrė́jo (gerai laikėsi) Lietuva. Ne vis auksas, kas auksu žėri (žiba). Diedo karo, bobos žė̃ri. Aukštai kara, žemai žėri. Žiba, žėri, neprisiekia nei dangaus, nei žemės.

4. leisti kiaurai šviesą, būti kiauram, skylėtam, persišviesti: Žė̃ri visa pelėpė, kap nedengta. Skarelė jau visa žė̃ri, suplyšus. Kaldraliūtė išklojėta, net žė̃ri. Išnešiotas milas žė̃ri. Kokis čia tavo rūbas, kad perejõ žė̃ri. Įpilelis a raudonas, a koks, i par tus tarpelius žėrė́s, toks retas būna [nėrinys]. būti pro ką matomam: Apipielavok aplink medžius, kad matytųs namai, žėrė́t. Žė̃ri oras – tai šalta [daržinėje miegoti].

5. atsispindėti kokiam jausmui (akyse, veide), žėruoti: Jam džiaugsmas iš akių žėrė́jo. O veide žėrėjo nenumaldomas įniršimas. Ant žirgo sėdau, žirgs šokinėjo, o kaip užsėdau, visas žėrė́jo. Per kiemą jojau, visas žėrėjau, tos mergytės norėjau. Tarp vinkšnų ir eglių, samanotoj lūšnelėj, jis rado savo Barborėlę, kuri buvo žvaira abiem akim, ir abudu žėrėjo iš laimės.
atžėrė́ti.

1. pradėti iš naujo žėrėti, atsigauti liepsnai: Žiūrėk, židinys atsižėrė́jo, bus giedra. | Pabus širdy nutilusi rauda, kaip židinys užgesęs, atsižėrės, kaip sauja Didžiojo šeštadienio šventos ugnelės pelenų.

2. žėrint, spindint priartėti: Nės ir atšvietė juodos akytės, juodos akytės mano mergytės, ir atžėrėjo aukso žiedaitis. Duryse plyšys paplatėjo, ir iš priebučio tamsos atžėrėjo dvi akys.
įsižėrė́ti pradėti iš naujo žėrėti, šviesti: Malvinos akys vėl įsižėrėjo, ir ji vėl pakėlė išdidžiai galvą.
išžėrė́ti. kurį laiką žėrėti: Visą naktį lig pat ryto ugnis (žarijos) židinėj išžėrė́jo.
nužėrė́ti. sužibėti, nušvisti: Kad aš jojau par girelę, giružėlė nužėrė́jo. Giružėlė nužėrė́jo nuo sidabro lenciūgėlio.
pažėrė́ti. kurį laiką žėrėti.
sužėrė́ti.

1. surusenti: Kur užstojo ant akmenėlio, te ugnužė sužėrė́jo. Te ugnužė sužėrė́jo nuo sidabro padkavėlių.

2. imti šviesti: Sužėrėjo rytmečio saulutė. Aukštumos ir žemumos sužėrėjo ryto auksu. | Slibino nasrai įtūžę vėlei liepsnom kaip laužas sužėrės.

3. suspindėti, atspindėti: Sniego žvaigždės, kurios ką tik sutirpo nepasiekusios grindų, atgijo, vėl sužėrėjo auksu, sidabru, deimantais. O gaspadinė žiūri šiaip, žiūri taip – nesublizga lopšys, nesužėri puikūs vystyklai. | Jo akys piktai sužėrėjo. Jis suprato, jog neišvengiamai turės rėžti prakalbą, sužėrėti gražbylyste, o galvoje, kaip visuomet, buvo priplėkę.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>žėrė́ti, </b>žė̃ri (žė̃ria, žė̃ra, -ė́ja), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">rusenant šviesti, žėruoti, žerplėti: </span> Židinyje žė̃ri žarijos. Žė̃rinčios anglys. Žarijos žė̃ra, kad išdegusios y [ra]. Ugnis atsiradusi per kūdikių rankas, kurie pagal savo būdą sau „valgį virtisi“ norėję ir tam žėrėjančią anglį vartoję. Kad nors ir aprausta po pelenais, ji. neužgestų ir naktyj žėrėtų. Bus įmestas į ugnimi žėrinčią krosnį! Jei priežedoje ugnis ima žėrėt, tai prieš šaltį. Sulinkęs pigmėjas trynė medį į akmenį, jis norėjo žėrinčios ugnies. Par laukelį jojau, laukelis dunzgėjo, ir iš žirgo padkavėlės ugnelė žėrė́jo. Kur užmyniau akmenėlį, ugnelė žėrė́jo. Kaip žėrinčios anglys į krūvą suseina jie. <br/>2. <span class="explanation">ryškiai šviesti, švytėti, skleisti šviesą: </span> Spinduliais žėrė́ti. Žvaigždės tiktai žė̃ri, šalta [žiemą]. Ak, kaip nuostabiai tos žvaigždės žėri…. Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli, prieš amžius uždegtas senajam židiny. Saulelė kopti paliovė ir, aukščiaus savo žė̃rintį nuritusi ratą, ant dangaus išgaidryto sėdėdama žaidžia. Saulė žėri iš mėlynos padangės rugsėjo pradžios gaivia šiluma. Tai ne ugnis, tai saulė žėri languose. Aušra lipo virš stogų, žėrėjo tarp medžių. Dangus žėrėjo milijonais didelių ir mažų žvaigždžių nusagstytas. Vakare sutemus visas miestas žėrėjo degančiomis lempomis. Atbėgo žirgas … – kad miela žiūrėt, net akį traukte traukia: plaukai kaip žvaigždės žėrė [ja], o balnas ir pasamonai dar dailiau. Mėnesėli, žėrė́k, šviesybę savo rodyk. Nuo vakarinių atspindžių maži, kreivi langai žėrėjo raudoni, lyg ugnim ir krauju pasruvę. Meilė terp brolių kaip saulė žėri. <br/>3. <span class="explanation">atmušant šviesą blizgėti, spindėti, tviskėti: </span> Vynas žė̃ria iš stiklo. Pamastas [bažnyčios] žė̃ri kap stiklas. Krygiškas katilas, iš kurio žėrinčias kulkas šauja. Tie medelikai <span class="explanation"> (medaliai) </span> žė̃ra ant krūtinės. Šarmu iš pelenų išvelės audeklus lininius, tai tik žė̃ri. Žė̃rinti tokie kilimai. Akmuo karbunkulas ugningas žėrįs kaipo žarija deganti. Tai žė̃ria kaip auksas. Jos rusvi plaukai žėrėjo kaip auksas. Paukštis. nebėgo, tik įtraukė žaliai žėrintį kaklą ir šnypštė. Ant lapų pakibę lietaus lašai žėrėjo kaip brangiausi perlai. Mūsų žemė ir jūra, ir aukštas dangus rytmetinėj aušroj tyru gintaru žėri. Nuo aukso, sidabro, deimanto, žemčiūgų, zerkolų ir visokių grožybių pakajai žėri. Žėri žalčio rūmai, – gintaro takai. Ei žiba žė̃ri aukso žiedužėliai ant baltųjų rankelių. Kitų mergužių žiedai žėrėjo, o mano vienas jau surūdijęs. Kamanėlės mano, auksinėlės mano, ant žirgelio žėrė́jo. Kai ji sėdos į karietą, karieta lingavo, kai ji lipo iš karietos, auksu ji žėrėjo. Anas nor auksu žėrė̃s, aš až jo dukteres neduosiu. | Plaukai juodi kaip naktis, veidas – tai pienas ir kraujas, akys žėrėte žėri. Jos akys baisiai žėrėjo. Daug vyno geria – kaip katės vemia, raudonos akys kaip pečius žėri. Ma [n] jojo veideliai žėrė́t žėrė́jo. O tie raudoni veideliai jau tik dėl kito žėrės. Net kakta žė̃ri. Smalsumu ar įsigilinimu žėri juodos akys. Namai geri, net žė̃ri. Net žė̃ri [žirgas]. Tik žė̃ri karvelė. Apstaisęs bernas, net žė̃ri visas. Nuo kojų iki galvos šilkais išsipusčius, kad net žė̃ri. Net žė̃ra iš tolo obuoliai. Žė̃ri, burna matos, ot alyviniai obuoliai. Partizanai suvargę, apšepę, ė ginklas žė̃ri. Durys teip nušveistos, kad net žė̃ri. Mergos langus, stalus nušveitė, kad net žė̃ri. Rytuose randame ženklus žėrinčios lietuvių kultūros. „Anykščių šilelis“ – tai tikras mūsų poezijos šedevras, iškylantis XIX amžiaus vidurio lietuvių literatūroje kaip žėrinti meno viršūnė. Iš kaimo ir žėrė́jo <span class="explanation"> (gerai laikėsi) </span> Lietuva. Ne vis auksas, kas auksu žėri (žiba). Diedo karo, bobos žė̃ri. Aukštai kara, žemai žėri. Žiba, žėri, neprisiekia nei dangaus, nei žemės. <br/>4. <span class="explanation">leisti kiaurai šviesą, būti kiauram, skylėtam, persišviesti: </span> Žė̃ri visa pelėpė, kap nedengta. Skarelė jau visa žė̃ri, suplyšus. Kaldraliūtė išklojėta, net žė̃ri. Išnešiotas milas žė̃ri. Kokis čia tavo rūbas, kad perejõ žė̃ri. Įpilelis a raudonas, a koks, i par tus tarpelius žėrė́s, toks retas būna [nėrinys]. <span class="explanation">būti pro ką matomam: </span> Apipielavok aplink medžius, kad matytųs namai, žėrė́t. Žė̃ri oras – tai šalta [daržinėje miegoti]. <br/>5. <span class="explanation">atsispindėti kokiam jausmui (akyse, veide), žėruoti: </span> Jam džiaugsmas iš akių žėrė́jo. O veide žėrėjo nenumaldomas įniršimas. Ant žirgo sėdau, žirgs šokinėjo, o kaip užsėdau, visas žėrė́jo. Per kiemą jojau, visas žėrėjau, tos mergytės norėjau. Tarp vinkšnų ir eglių, samanotoj lūšnelėj, jis rado savo Barborėlę, kuri buvo žvaira abiem akim, ir abudu žėrėjo iš laimės. <br/><b>atžėrė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pradėti iš naujo žėrėti, atsigauti liepsnai: </span> Žiūrėk, židinys atsižėrė́jo, bus giedra. | Pabus širdy nutilusi rauda, kaip židinys užgesęs, atsižėrės, kaip sauja Didžiojo šeštadienio šventos ugnelės pelenų. <br/>2. <span class="explanation">žėrint, spindint priartėti: </span> Nės ir atšvietė juodos akytės, juodos akytės mano mergytės, ir atžėrėjo aukso žiedaitis. Duryse plyšys paplatėjo, ir iš priebučio tamsos atžėrėjo dvi akys. <br/><b>įsižėrė́ti</b> <span class="explanation">pradėti iš naujo žėrėti, šviesti: </span> Malvinos akys vėl įsižėrėjo, ir ji vėl pakėlė išdidžiai galvą. <br/><b>išžėrė́ti</b>. <span class="explanation">kurį laiką žėrėti: </span> Visą naktį lig pat ryto ugnis (žarijos) židinėj išžėrė́jo. <br/><b>nužėrė́ti</b>. <span class="explanation">sužibėti, nušvisti: </span> Kad aš jojau par girelę, giružėlė nužėrė́jo. Giružėlė nužėrė́jo nuo sidabro lenciūgėlio. <br/><b>pažėrė́ti</b>. <span class="explanation">kurį laiką žėrėti. </span> <br/><b>sužėrė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">surusenti: </span> Kur užstojo ant akmenėlio, te ugnužė sužėrė́jo. Te ugnužė sužėrė́jo nuo sidabro padkavėlių. <br/>2. <span class="explanation">imti šviesti: </span> Sužėrėjo rytmečio saulutė. Aukštumos ir žemumos sužėrėjo ryto auksu. | Slibino nasrai įtūžę vėlei liepsnom kaip laužas sužėrės. <br/>3. <span class="explanation">suspindėti, atspindėti: </span> Sniego žvaigždės, kurios ką tik sutirpo nepasiekusios grindų, atgijo, vėl sužėrėjo auksu, sidabru, deimantais. O gaspadinė žiūri šiaip, žiūri taip – nesublizga lopšys, nesužėri puikūs vystyklai. | Jo akys piktai sužėrėjo. Jis suprato, jog neišvengiamai turės rėžti prakalbą, sužėrėti gražbylyste, o galvoje, kaip visuomet, buvo priplėkę.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.