strýkčioti, -ioja, -iojo.
1. šokuoti: Aš strykčioju nuo kupsto ant kupsto kaip kikilis. Eglė vikriai strykčioja laiptais. Tarp ilgaliemenių beržų strykčiojo voveraitės. A nematai – blusa ant kojos strýkčio [ja].
2. eiti, bėgti straksint: Paskui karvę strykčiojo veršis.
3. nenustygti vietoje, šokinėti: Strykt strykt bėgti – sėdėk nestrýkčiojęs! Iš linksmumo ėmė plot rankelėmis, šokt, strykčiot. | Nestrýkčiok (taip jautriai nereaguok), motynel, del vaikų žodžių – taip jau reik.
atstrýkčioti. šokinėjant ateiti, atstraksėti: Netrukus atstrykčiojo ožkos.
nustrýkčioti.
1. nušokuoti: Pasiklydęs kiškelis nustrykčioja.
2. nueiti, nubėgti straksint: Pavakare Petrelis su lengvakojais gyvulėliais nustrykčiodavo žemyn.
pastrýkčioti. kiek strykčioti, šokčioti: Vaikai laksto pastrýkčiodami, trobo [je] nusisėdėję. Pastrykčiojęs, pažaidęs giminaičių tarpe, stirninas vėl grįžta į sodybą. | Vaikas leka pastýkčiodama delto, kad kojelė yra gadinta. Tas pasistrykčiodamas iškūrė pro duris.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.