aptilti

tìlti, tỹla (-sta. tỹlna, til̃na, tiñla), -o. til̃ti, tỹla (-sta), tìlo;

1. darytis tyliam, tylesniam, menkai girdimam: Visoki dienos balsai po vienas kito tilo, rimo. Mielas Jėzau, balsas tilsta, galva svyra, nebekilsta! Iš lengva tilo žemė, malšo laukų balsai. Silpnas maldavimas palydėjo tilstančius žingsnius. Spaustuvėje ėmė tilti mašinos. Bet praeitis į tolumą nuplaukia kaip tylantys saulėlydžio varpai.

2. nustoti kalbėti, rėkti, triukšmauti: Tilstu. Ana tilte nutilo rėkti, ale vis savo varo, dirba. Kai tep pasakiau, ji tìlo i nutilo. Kiti pradė [jo] juoktis, o tas tìlo nutilo, kaip liežiuvį prarijęs. Tau tilt – tu vieną neši, o aš kiek daug nešiau! O Ponas yra savo šventoje bažnyčioje, tetyla po Jo akim visas svietas. Paukšteliai tilsta. Se, ar tilsi!

3. nustoti, liautis siautėti, šėlti. Tìlsta jau vėjus. Į ketvirtą naktį pūga tilo ir nutilo visai. nustoti siautėti (ginklu, valdžios jėga): Vokytis tilsta, nėko nesako.

4. darytis mažiau juntamam, mažėti, silpnėti. Skausmas vis labiau tilo, silpo jo krūtinėje.

5. nustoti plisti: Marai, žiemai įspėjus, tilti pradėjo. Jau tilsta vagystės.
aptìlti.

1. pasidaryti kiek tylesniam, ne tokiam garsiam, ne taip girdimam: Kaip tik armotos aptilsta, reikia grįžti namo pavalgydinti vaikų. Aptìlo šaudymas, tuoj užsičiaudėjau [nuo dujų]. Aptìlo perkūnijos trenksmai.

2. apstoti kalbėti, rėkti, triukšmauti, čiulbėti ir pan, pritilti: Kap daviau vaiku cukierkų, ažkart aptìlo. Man pasirodžius, jie aptilo, nors iki šiol gyvai kalbėjosi. Pasirodžius Mackevičiui, balsai aptilo, ir visų akys nukrypo į jį. Palata valandėlę aptilo. Aptìlo apsisarmatinus. Àptyla [vaikas],
dėdę pamatęs. Regi, ką kalti, tai kap pasakai, ir aptìlsta aptìlsta. Duos mazgoliu par nosį – ir aptìlsi. Aš surikau ant jo, ir jis aptìlo. Pelkėse aptilo dudutis, perkūno oželis, girių tankmėse – kurtiniai. Jau aptìlo (aptýla) šnekėti apie tave.

3. apstoti siautėti, šėlti . Aptìlo vėjas, bus oro permaina. Prieš saulės nusileidimą aptìlo vėjas ir taryčios net šilčiau pasidarė. Aptilus vėtrai lyg nebėr pavojaus.

4. apstoti, aprimti. Galgi skausmas aptil̃s, kai koją pašildysi. Atsigulu, tai ž-ž-ž – i nebeaptỹla galva. | Atsiminus, ką sakė tėvas, – kad paliksiąs jį savo vietoje šeimininku, – aptildavo jo širdies skausmas.

5. aprimti, atsisakyti nuo kokio sumanymo: Gal jau aptìlo su ženatve Jonas?

6. apstoti plisti: Maras Charbine jau aptilo.

7. pasidaryti nebe tokiam intensyviam: Ir gyvenimas aptilo, greit pradėjo atrodyti, kad niekas čia nei ėjo, nei šaudė, visada ramu buvo. Karves nuo lauko vogdavo, dabar buvo aptìlę. Dabar gal aptìlo gi kiek, a da kariauja? Kai išrūgsta alus, aptỹla vaikščiojimas.
įtìlti. visiškai nutilti, nustoti kalbėti, triukšmauti: Maniau, ka tu miegti – teip įtilaĩ. Įtilusi [žiūrovų] salė.
nutìlti.

1. pasidaryti nebegirdimam: Vieškely seniai nutilo ratų dardėjimas. Nutỹla tas kalvaratas. Orkestras nutilo. Netrukus nutilo giesmės. Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutìlti. Išsisklaidė karo dūmai, nutilo patrankos. Vos nutilsta stygų akordas, kai liepoje sušvilpia volungė. Po kaimus bernelių dainelės nutilo. Vakarop viskas nutilo, bet ančiukas vis dar nedriso pakilti. Vai, ir nutilsta visas pasaulis kaip apmiręs. Nutilusios sienos, apleistos visų, be sargo, ginklų, be žmogaus!

2. nustoti kalbėti, rėkti, verkti, triukšmauti ir pan.: Nutylu, nutilstu. Aš nutiláu, jug sakei: – Ką tu beloji?! Nu i daugiau nė čiukšt, nu aš jau nutiláu. Aš, kaip į svečius atvažiavęs, turėdavau nutìlti. Aš nutilaũ: ką tu su durnu! Kai užriks, tai ji nutil̃s i nubėgs. Kad ką pasakyt reikia gero, jis vis nutỹla. Nutil̃na susisarmatijusi, kaip užkerti. Nutilnì, i tum pasibaigia. Jonuli, ko tu neiškenti šnekėt, nutìlk tu! Nutìlkiatav, o aš vieną kartą ka dėsiu, ka vel [n] ias atims! Ar nutilsi neamčiojęs! Kap ukteriu giesmę, visi nutil̃sta. Geresnės jau nebgavai, geresnės neturi, ta i nutil̃tumi. Ka gauna į tą ėdamąją, tuokart nutìlsta. Kap tilo nutìlo ir ažumigo. Ka numirsu, tik tada nutìlsu. Kuo tolyn, tuo girtyn, kalbyn kalbyn – ir nutilaĩ. Su sykiu garsiai atsidarė durys, ir šnekos nutilo kaip aguonas sėjant. Svečiai nutilo, nesuprasdami, kuo galėjo žmogų įskaudinti. Nutilk tuojau nežliumbęs, be tavo ašarų linksma! Nutilk su savo kankliais! Varlės nenutil̃sta lig pačios nakties. Degužė nutìlsta [kukuoti],
kap miežiai išplaukia. Eglė čia nutyla tartum nebylė. Nuleidau eš mano veidą žemėspi ir nutilau. [Kristus] kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiojo nasrų savų. Ìštiesė rankas, lyg išmaldos prašydamas, akis stulpu pastatė, krykštelėjo kaži ką ir nutìlo (mirė) . Sunkiai atsikvošėdami, jie lyg stengėsi suvokti, ką padarė amžinai nutilęs draugas. Nutìlo kai valgydamas. Nutìlo kap gert gavęs. Nutìlo kaip mėsą valgydami. Nutilo tartum laumės juostą pamatęs. nustoti daug apie ką kalbėti, skelbti, sakyti ką: Kaži kodėl nutìlo i nebebuvo tų vaistų, nebegirdėjom. Taip viskas nutilo, mislijom, gal nebeparduoda jau. O jokig apie tą šventą tokį išsireiškimą jo čionai teip nutilt musijam. Nutilo, kaip visų liežuviai sudilo. pasidaryti tyliam, neveikliam, nurimti: Palaidojo tą mergaitę ir abu nutìlo. Lakstė, ieškojo – dabar nutìlo; aš viena, bobiškas, ką padarysiu? Jie norėjo priversti nutilti mąstytoją. Kai Perkūnas nutilsta, nuvargsta bevydamas, atsisėda kur atsilsėti, tuoj sėdas ir Straublys. | Ka vė [ja] s yra a lyti pradeda, ta varmai jau nūtỹla. Bet dabar abejojimas jau nutilti tur. Dėl to ir širdyj visos pajautos nutìlsta.

3. nustoti siausti, šėlti. Nutilsta, nurimsta. Nutìlo lietus. Vienu akies mirksniu viskas nutyla. Nutìlo ežeras. Biškilelį jau teip po pusnaktie [audra] nutìlo. Marė (jūra) nutilsta. Sako nutilsiant audrą. Vėjai ir marios tuojaus siaust paliovė ir nutilo. Nutilo tada vėjas, ir buvo giedra didė.

4. darytis mažai juntamam, silpnėti. Kai nutyla dantį skaudėję, tai aš jo nejudinu. Palengva skausmai nutyla, akis pabąla.

5. nustoti plisti: Žiemai stojus, maro liga biškį nutilo. Labiai vasaro [je] mirė pas mum žmonys, dabar nutìlo.
patìlti.

1. pritilti 1: Taip patìlo, sėda i galvo [ja].

2. pritilti 3: Tada bylojo anys, ką tada tau darysmi, idant mumus jūrės patiltų.
pértilti.

1. nutilti 2: Pértilo aždauždinėtas vaikas.

2. perstoti, liautis siautėti, šėlti. Lietus jau pértilo.
pritìlti.

1. pasidaryti ne taip girdimam, tylesniam: Kai kur [daina] pritilsta, kai kur dar smarkiau suaidi. Atrodo, kad visas miškas pilnas kažkokios gyvybės, kuri tik laikinai yra pritilusi. Pritilusį miestą lyg pasakoj užlieja nuostabi varpų muzika. Maža širdelė plakė dažnai, lyg pritildama.

2. kiek aptilti, apstoti kalbėti, triukšmauti, čiulbėti ir pan.: Tie vaikai pritìlo. Ko čia įsikatėjai, pritìlk! Jis išsigandęs pritìlo – nustojo šnekėt. Na, vyrai, moterys, ko pritilote? Ko pritilote, sveteliai? Švilpia švilpia tas kerdžius, vėl prityla… Ir vėl švilpia. Piršlys kiek prityla tik pasodintas už stalo. Net ir paukščiai, net ir tie pritilo. Šiltas vėjas lengvai atsidūsta – pajudina lapą, ir pritilsta griežlė. Siela buvo be pajėgų, protas pritilo. apstoti daug apie ką šnekėti: Seniai pritilo šnekos, gandai, spėliojimai.

3. apstoti siautėti, šėlti . Švystelėjo blanki saulė, pritilo vėjas. Lietus kąsnį pritìlo – možna važiuot.

4. aprimti. Pritỹla dančio sopė, ir vėl.
sutìlti.

1. visiems kartu nutilti: Jau sutìlo visi, nebkalba. Ko tei [p] sutìlot?

2. nutilti: Ana sustìlo.
užtìlti. nutilti 2: Užtilo jau kalbos, t. y. jau nebkalba. Ažutilstu. Supykusi užtilnù, žodžio nebiždaužu, i tiek. Užtìlo, nėko nebsakė, numurmėjo kaži ką. Įsišnekėtumėt [su marčia],
ką pasakytų – i su visu užtil̃tumėt. Užtìlk geriau, žalty, i viskas! Jau Ona paskum užtìlo. Užtìlk, neburbėk! Tau kas rūpa? Užtìlk! Užtìlk, jei ne – parietėsi! Pryš aušrą užtỹlna [ligonis]. Vienas gi iš jų tada norakiai nutrauktų kalbą (ažtiltų̃). Kaip avinėlis pokim (po akim) kerpančio ažutils. | Ko žutìlo radijas?. Visados stengiuos darbuotis kaip galėdama, bet ką aš padarysiu, jei mano mūza užtils visiškai?!

Įrašas
Paaiškinimas	<b>tìlti, </b>tỹla (-sta. tỹlna, til̃na, tiñla), -o. til̃ti, tỹla (-sta), tìlo; <br/>1. <span class="explanation">darytis tyliam, tylesniam, menkai girdimam: </span> Visoki dienos balsai po vienas kito tilo, rimo. Mielas Jėzau, balsas tilsta, galva svyra, nebekilsta! Iš lengva tilo žemė, malšo laukų balsai. Silpnas maldavimas palydėjo tilstančius žingsnius. Spaustuvėje ėmė tilti mašinos. Bet praeitis į tolumą nuplaukia kaip tylantys saulėlydžio varpai. <br/>2. <span class="explanation">nustoti kalbėti, rėkti, triukšmauti: </span> Tilstu. Ana tilte nutilo rėkti, ale vis savo varo, dirba. Kai tep pasakiau, ji tìlo i nutilo. Kiti pradė [jo] juoktis, o tas tìlo nutilo, kaip liežiuvį prarijęs. Tau tilt – tu vieną neši, o aš kiek daug nešiau! O Ponas yra savo šventoje bažnyčioje, tetyla po Jo akim visas svietas. Paukšteliai tilsta. Se, ar tilsi! <br/>3. <span class="explanation">nustoti, liautis siautėti, šėlti</span>. Tìlsta jau vėjus. Į ketvirtą naktį pūga tilo ir nutilo visai. <span class="explanation">nustoti siautėti (ginklu, valdžios jėga): </span> Vokytis tilsta, nėko nesako. <br/>4. <span class="explanation">darytis mažiau juntamam, mažėti, silpnėti</span>. Skausmas vis labiau tilo, silpo jo krūtinėje. <br/>5. <span class="explanation">nustoti plisti: </span> </span> Marai, žiemai įspėjus, tilti pradėjo. Jau tilsta vagystės. <br/><b>aptìlti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pasidaryti kiek tylesniam, ne tokiam garsiam, ne taip girdimam: </span> Kaip tik armotos aptilsta, reikia grįžti namo pavalgydinti vaikų. Aptìlo šaudymas, tuoj užsičiaudėjau [nuo dujų]. Aptìlo perkūnijos trenksmai. <br/>2. <span class="explanation">apstoti kalbėti, rėkti, triukšmauti, čiulbėti ir pan, pritilti: </span> Kap daviau vaiku cukierkų, ažkart aptìlo. Man pasirodžius, jie aptilo, nors iki šiol gyvai kalbėjosi. Pasirodžius Mackevičiui, balsai aptilo, ir visų akys nukrypo į jį. Palata valandėlę aptilo. Aptìlo apsisarmatinus. Àptyla [vaikas], dėdę pamatęs. Regi, ką kalti, tai kap pasakai, ir aptìlsta aptìlsta. Duos mazgoliu par nosį – ir aptìlsi. Aš surikau ant jo, ir jis aptìlo. Pelkėse aptilo dudutis, perkūno oželis, girių tankmėse – kurtiniai. Jau aptìlo (aptýla) šnekėti apie tave. <br/>3. <span class="explanation">apstoti siautėti, šėlti</span> </span>. Aptìlo vėjas, bus oro permaina. Prieš saulės nusileidimą aptìlo vėjas ir taryčios net šilčiau pasidarė. Aptilus vėtrai lyg nebėr pavojaus. <br/>4. <span class="explanation">apstoti, aprimti</span>. Galgi skausmas aptil̃s, kai koją pašildysi. Atsigulu, tai ž-ž-ž – i nebeaptỹla galva. | Atsiminus, ką sakė tėvas, – kad paliksiąs jį savo vietoje šeimininku, – aptildavo jo širdies skausmas. <br/>5. <span class="explanation">aprimti</span>, atsisakyti nuo kokio sumanymo: </span> Gal jau aptìlo su ženatve Jonas? <br/>6. <span class="explanation">apstoti plisti: </span> Maras Charbine jau aptilo. <br/>7. <span class="explanation">pasidaryti nebe tokiam intensyviam: </span> Ir gyvenimas aptilo, greit pradėjo atrodyti, kad niekas čia nei ėjo, nei šaudė, visada ramu buvo. Karves nuo lauko vogdavo, dabar buvo aptìlę. Dabar gal aptìlo gi kiek, a da kariauja? Kai išrūgsta alus, aptỹla vaikščiojimas. <br/><b>įtìlti</b>. <span class="explanation">visiškai nutilti, nustoti kalbėti, triukšmauti: </span> Maniau, ka tu miegti – teip įtilaĩ. Įtilusi [žiūrovų] salė. <br/><b>nutìlti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pasidaryti nebegirdimam: </span> Vieškely seniai nutilo ratų dardėjimas. Nutỹla tas kalvaratas. Orkestras nutilo. Netrukus nutilo giesmės. Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutìlti. Išsisklaidė karo dūmai, nutilo patrankos. Vos nutilsta stygų akordas, kai liepoje sušvilpia volungė. Po kaimus bernelių dainelės nutilo. Vakarop viskas nutilo, bet ančiukas vis dar nedriso pakilti. Vai, ir nutilsta visas pasaulis kaip apmiręs. Nutilusios sienos, apleistos visų, be sargo, ginklų, be žmogaus! <br/>2. <span class="explanation">nustoti kalbėti, rėkti, verkti, triukšmauti ir pan.: </span> Nutylu, nutilstu. Aš nutiláu, jug sakei: – Ką tu beloji?! Nu i daugiau nė čiukšt, nu aš jau nutiláu. Aš, kaip į svečius atvažiavęs, turėdavau nutìlti. Aš nutilaũ: ką tu su durnu! Kai užriks, tai ji nutil̃s i nubėgs. Kad ką pasakyt reikia gero, jis vis nutỹla. Nutil̃na susisarmatijusi, kaip užkerti. Nutilnì, i tum pasibaigia. Jonuli, ko tu neiškenti šnekėt, nutìlk tu! Nutìlkiatav, o aš vieną kartą ka dėsiu, ka vel [n] ias atims! Ar nutilsi neamčiojęs! Kap ukteriu giesmę, visi nutil̃sta. Geresnės jau nebgavai, geresnės neturi, ta i nutil̃tumi. Ka gauna į tą ėdamąją, tuokart nutìlsta. Kap tilo nutìlo ir ažumigo. Ka numirsu, tik tada nutìlsu. Kuo tolyn, tuo girtyn, kalbyn kalbyn – ir nutilaĩ. Su sykiu garsiai atsidarė durys, ir šnekos nutilo kaip aguonas sėjant. Svečiai nutilo, nesuprasdami, kuo galėjo žmogų įskaudinti. Nutilk tuojau nežliumbęs, be tavo ašarų linksma! Nutilk su savo kankliais! Varlės nenutil̃sta lig pačios nakties. Degužė nutìlsta [kukuoti], kap miežiai išplaukia. Eglė čia nutyla tartum nebylė. Nuleidau eš mano veidą žemėspi ir nutilau. [Kristus] kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiojo nasrų savų. Ìštiesė rankas, lyg išmaldos prašydamas, akis stulpu pastatė, krykštelėjo kaži ką ir nutìlo <span class="explanation"> (mirė) </span>. Sunkiai atsikvošėdami, jie lyg stengėsi suvokti, ką padarė amžinai nutilęs draugas. Nutìlo kai valgydamas. Nutìlo kap gert gavęs. Nutìlo kaip mėsą valgydami. Nutilo tartum laumės juostą pamatęs. <span class="explanation">nustoti daug apie ką kalbėti, skelbti, sakyti ką: </span> Kaži kodėl nutìlo i nebebuvo tų vaistų, nebegirdėjom. Taip viskas nutilo, mislijom, gal nebeparduoda jau. O jokig apie tą šventą tokį išsireiškimą jo čionai teip nutilt musijam. Nutilo, kaip visų liežuviai sudilo. <span class="explanation">pasidaryti tyliam, neveikliam, nurimti: </span> Palaidojo tą mergaitę ir abu nutìlo. Lakstė, ieškojo – dabar nutìlo; aš viena, bobiškas, ką padarysiu? Jie norėjo priversti nutilti mąstytoją. Kai Perkūnas nutilsta, nuvargsta bevydamas, atsisėda kur atsilsėti, tuoj sėdas ir Straublys. | Ka vė [ja] s yra a lyti pradeda, ta varmai jau nūtỹla. Bet dabar abejojimas jau nutilti tur. Dėl to ir širdyj visos pajautos nutìlsta. <br/>3. <span class="explanation">nustoti siausti, šėlti</span>. Nutilsta, nurimsta. Nutìlo lietus. Vienu akies mirksniu viskas nutyla. Nutìlo ežeras. Biškilelį jau teip po pusnaktie [audra] nutìlo. Marė <span class="explanation"> (jūra) </span> nutilsta. Sako nutilsiant audrą. Vėjai ir marios tuojaus siaust paliovė ir nutilo. Nutilo tada vėjas, ir buvo giedra didė. <br/>4. <span class="explanation">darytis mažai juntamam, silpnėti</span>. Kai nutyla dantį skaudėję, tai aš jo nejudinu. Palengva skausmai nutyla, akis pabąla. <br/>5. <span class="explanation">nustoti plisti: </span> </span> Žiemai stojus, maro liga biškį nutilo. Labiai vasaro [je] mirė pas mum žmonys, dabar nutìlo. <br/><b>patìlti</b>. <br/>1. pritilti 1: Taip patìlo, sėda i galvo [ja]. <br/>2. pritilti 3: Tada bylojo anys, ką tada tau darysmi, idant mumus jūrės patiltų. <br/><b>pértilti</b>. <br/>1. nutilti 2: Pértilo aždauždinėtas vaikas. <br/>2. <span class="explanation">perstoti, liautis siautėti, šėlti</span>. Lietus jau pértilo. <br/><b>pritìlti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pasidaryti ne taip girdimam, tylesniam: </span> Kai kur [daina] pritilsta, kai kur dar smarkiau suaidi. Atrodo, kad visas miškas pilnas kažkokios gyvybės, kuri tik laikinai yra pritilusi. Pritilusį miestą lyg pasakoj užlieja nuostabi varpų muzika. Maža širdelė plakė dažnai, lyg pritildama. <br/>2. <span class="explanation">kiek aptilti, apstoti kalbėti, triukšmauti, čiulbėti ir pan.: </span> Tie vaikai pritìlo. Ko čia įsikatėjai, pritìlk! Jis išsigandęs pritìlo – nustojo šnekėt. Na, vyrai, moterys, ko pritilote? Ko pritilote, sveteliai? Švilpia švilpia tas kerdžius, vėl prityla… Ir vėl švilpia. Piršlys kiek prityla tik pasodintas už stalo. Net ir paukščiai, net ir tie pritilo. Šiltas vėjas lengvai atsidūsta – pajudina lapą, ir pritilsta griežlė. Siela buvo be pajėgų, protas pritilo. <span class="explanation">apstoti daug apie ką šnekėti: </span> Seniai pritilo šnekos, gandai, spėliojimai. <br/>3. <span class="explanation">apstoti siautėti, šėlti</span> </span>. Švystelėjo blanki saulė, pritilo vėjas. Lietus kąsnį pritìlo – možna važiuot. <br/>4. <span class="explanation">aprimti</span>. Pritỹla dančio sopė, ir vėl. <br/><b>sutìlti</b>. <br/>1. <span class="explanation">visiems kartu nutilti: </span> Jau sutìlo visi, nebkalba. Ko tei [p] sutìlot? <br/>2. <span class="explanation">nutilti: </span> Ana sustìlo. <br/><b>užtìlti</b>. nutilti 2: Užtilo jau kalbos, t. y. jau nebkalba. Ažutilstu. Supykusi užtilnù, žodžio nebiždaužu, i tiek. Užtìlo, nėko nebsakė, numurmėjo kaži ką. Įsišnekėtumėt [su marčia], ką pasakytų – i su visu užtil̃tumėt. Užtìlk geriau, žalty, i viskas! Jau Ona paskum užtìlo. Užtìlk, neburbėk! Tau kas rūpa? Užtìlk! Užtìlk, jei ne – parietėsi! Pryš aušrą užtỹlna [ligonis]. Vienas gi iš jų tada norakiai nutrauktų kalbą (ažtiltų̃). Kaip avinėlis pokim <span class="explanation"> (po akim) </span> kerpančio ažutils. | Ko žutìlo radijas?. Visados stengiuos darbuotis kaip galėdama, bet ką aš padarysiu, jei mano mūza užtils visiškai?!
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.