aprūstinti

rū́stinti (-yti), -ina, -ino. daryti rūstų, pykdyti: Piktą žmogų nerū́stink. Tokios atmainos giminių rūstintų kiekvieną protingą sutvėrimą, jei anos nė jokio ženklo buvimo savo nepaliktum. Rūstinu, naršinu, rūstybėsp kursta [u]. Kam jūs rū́stinot jauną brolelį ant manęs vargdienėlės? Širdį rūstina, dantis aštrina – anyta mane bara. Tėveli, nerū́styk širdelės!
rū́stintinai. Nemanau, kad jis rūstintųsi už tokias žmogaus silpnybes. Nesirū́stink, senasis tėveli, aš parvesiu jaunąją martelę. Širdgilas rūstinas slėpdamos, juo mažesniai jam leid išsireikšti, juo jis yra skaudesniu. Rūstinas ir nekent artimo savo.
aprū́stinti. padaryti rūstų, įpykdyti: O permelsk mums aprūstintą dideliai mūsų griekais mieliausįjį tavo sūnų. Tada regėdamas, jog buvo nuo išmintingųjų priviltas, apsirūstino labai. Steputis, visai apsirūstinąs, jau vos suvaldomus arklius trečiąkart namonlink apsuko. Apsišokstu, apsirūstinu. Jei apsirū́stysi ant manęs, kurio sau padėjėjo ieškosiu?
įrū́stinti. padaryti rūstų, įpykdyti: Brolis tetą įrū́stino, kad nežino, kaip beatgauti. Tėvas įrū́stintas pradest plakt tarną. Negalėjo [velnio] išgalėti ir poną Dievą inrūstintą numaldyti. Jei inrūstinti būsit, neturit griešyti. Pažinau visai tavo akis įrūstintas. Todrinag ir tu kuriais daiktais Dievą įrū́stinai, taisieg vėl numaldyk. Iš širdies gailėkis, jog šiteipo įsibridai ir Dievą įrūstinai. Neįrūstinamas. Karalius atsikėlė įsirūstinęs ir išejo ing daržą.
pasirū́stinti. pasidaryti rūsčiam: O išgirdę dešimtis pasirūstino ant dviejų brolių.
surū́stinti. padaryti rūstų, supykdyti: Motyna lenkė, lepino dukterėlę, saugojos surūstinti. Bet apgavai mus ir dievus surūstinai, išvogęs mergą, jų aukurui pasižadėjusią. Surūstintu veidu ir degančiais žvilgsniais pašoko ant kojų ir tarė. O dabar eiva, moč, pas kapelioną, – ir jis susirūstinęs atsistojo. Ji ne tokia laiminga, kaip tu. Gandrai, matyt, ant jos susirūstino. O dabar matė, kad Juozukas labiausiai ant jo susirūstinęs.
užrū́stinti.

1. padaryti rūstų, užpykdyti: Vieką (amžių) pragyvenau, nieko neažrū́stinau. O, turbūt skaudžiai užrūstinau, kad mano tėvelis su manim nepasišneka. Erelis užrūstintas tuo netveras iš apmaudo. Aš užrū́stinau savo bernelį su pirmuoju žodeliu. Oi, berneli bernuželi, kad nujosi pas mergelę, neužrūstink mergužaitę, lig nesuderėjęs.
užrū́stintinai. Dabar jis užsirūstinęs ant ūkinyko. Užsirū́stino ant jo. tėvai ir nieko nebeduoda. Yra be galo opi: šiaudas neperdegtų, jau ir užsirūstino. O šis trečiasis, visų jauniausiasis, labai užsirū́stino. Saulė motinėlė – ji užsirū́stint niekada negali, ji myli žmogų.

2. nuliūdinti: Garbino dievus ir vylės, jog dorieji bus palaiminti, o nedorieji užrūstinti po smerčio. Smertis didžios kunigaikštienės Lietuvos Onos nemažai užrūstino Lietuvą.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>rū́stinti</b> (-yti), -ina, -ino. <span class="explanation">daryti rūstų, pykdyti: </span> Piktą žmogų nerū́stink. Tokios atmainos giminių rūstintų kiekvieną protingą sutvėrimą, jei anos nė jokio ženklo buvimo savo nepaliktum. Rūstinu, naršinu, rūstybėsp kursta [u]. Kam jūs rū́stinot jauną brolelį ant manęs vargdienėlės? Širdį rūstina, dantis aštrina – anyta mane bara. Tėveli, nerū́styk širdelės! <br/><b>rū́stinti</b>nai. Nemanau, kad jis rūstintųsi už tokias žmogaus silpnybes. Nesirū́stink, senasis tėveli, aš parvesiu jaunąją martelę. Širdgilas rūstinas slėpdamos, juo mažesniai jam leid išsireikšti, juo jis yra skaudesniu. Rūstinas ir nekent artimo savo. <br/><b>aprū́stinti</b>. <span class="explanation">padaryti rūstų, įpykdyti: </span> </span> O permelsk mums aprūstintą dideliai mūsų griekais mieliausįjį tavo sūnų. Tada regėdamas, jog buvo nuo išmintingųjų priviltas, apsirūstino labai. Steputis, visai apsirūstinąs, jau vos suvaldomus arklius trečiąkart namonlink apsuko. Apsišokstu, apsirūstinu. Jei apsirū́stysi ant manęs, kurio sau padėjėjo ieškosiu? <br/><b>įrū́stinti</b>. <span class="explanation">padaryti rūstų, įpykdyti: </span> </span> Brolis tetą įrū́stino, kad nežino, kaip beatgauti. Tėvas įrū́stintas pradest plakt tarną. Negalėjo [velnio] išgalėti ir poną Dievą inrūstintą numaldyti. Jei inrūstinti būsit, neturit griešyti. Pažinau visai tavo akis įrūstintas. Todrinag ir tu kuriais daiktais Dievą įrū́stinai, taisieg vėl numaldyk. Iš širdies gailėkis, jog šiteipo įsibridai ir Dievą įrūstinai. Neįrūstinamas. Karalius atsikėlė įsirūstinęs ir išejo ing daržą. <br/><b>pasirū́stinti</b>. <span class="explanation">pasidaryti rūsčiam: </span> O išgirdę dešimtis pasirūstino ant dviejų brolių. <br/><b>surū́stinti</b>. <span class="explanation">padaryti rūstų, supykdyti: </span> Motyna lenkė, lepino dukterėlę, saugojos surūstinti. Bet apgavai mus ir dievus surūstinai, išvogęs mergą, jų aukurui pasižadėjusią. Surūstintu veidu ir degančiais žvilgsniais pašoko ant kojų ir tarė. O dabar eiva, moč, pas kapelioną, – ir jis susirūstinęs atsistojo. Ji ne tokia laiminga, kaip tu. Gandrai, matyt, ant jos susirūstino. O dabar matė, kad Juozukas labiausiai ant jo susirūstinęs. <br/><b>užrū́stinti</b>. <br/>1. <span class="explanation">padaryti rūstų, užpykdyti: </span> Vieką <span class="explanation"> (amžių) </span> pragyvenau, nieko neažrū́stinau. O, turbūt skaudžiai užrūstinau, kad mano tėvelis su manim nepasišneka. Erelis užrūstintas tuo netveras iš apmaudo. Aš užrū́stinau savo bernelį su pirmuoju žodeliu. Oi, berneli bernuželi, kad nujosi pas mergelę, neužrūstink mergužaitę, lig nesuderėjęs. <br/><b>užrū́stinti</b>nai. Dabar jis užsirūstinęs ant ūkinyko. Užsirū́stino ant jo. tėvai ir nieko nebeduoda. Yra be galo opi: šiaudas neperdegtų, jau ir užsirūstino. O šis trečiasis, visų jauniausiasis, labai užsirū́stino. Saulė motinėlė – ji užsirū́stint niekada negali, ji myli žmogų. <br/>2. <span class="explanation">nuliūdinti: </span> Garbino dievus ir vylės, jog dorieji bus palaiminti, o nedorieji užrūstinti po smerčio. Smertis didžios kunigaikštienės Lietuvos Onos nemažai užrūstino Lietuvą.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.