kalinė́ti, -ė́ja, -ė́jo
1. pamažu, iš lengvo kalti vieną po kito: Ką tu čia tiek kalinė́ji: įkalk kelias vinis, ir gana bus! Jis nuėjo tvorai mietų kalinėti.
2. kalti 3: Žiemos čėse parleka genys bei mažoji žylelė ir kalinė [ja] pri išlekamosios skylės, kol bitis išvilioja. Anas sau kalinėja.
3. kalti
6. Statulas kalinė́ti.
4. lopyti (kailinius): Gana tau ituos kailinius kalinėti, vis toja bus šalta.
apkalinė́ti. apkalti.
1. kalant užmauti, uždėti: Bedybsturdamas apkalinė́k lankus ant kubilo.
2. aplinkui segti kalant: Baltais pinikais apkalinėti ir juodo grabo kraštai.
3. aplopyti (kailinius): Reikia žiemai kailinius apkalinė́t.
atkalinė́ti. atkalti 1: Tuo tarpu Valiulis lėtais smūgiais jau atkalinėjo kitą dėžę.
įkalinė́ti. įkalti 1: Vinis vienur kitur įkalinė́jau dėl pakabinimo kepurės. Sienose tų trobų buvo briedžių ragai įkalinėti gembių vietoje.
iškalinė́ti
1. iškalti 1: Ekėtvirbalius iškalinė́ti, t. y. išimti. Vinis iškalinė́k iš lentos.
2. visą iškalti, išmarginti prikalinėjant: Skrynia raudonu tymu išmušta ir plieno vinelėmis iškalinėta.
3. išsišauti, išsikišti. Lieso arklio kaulai yra išsikalinėję. Akys įdubusios, žandai išsikalinėję.
pakalinė́ti
1. pakalti 1: Lankus pakalinėk ant kubilo.
2. pamiklenti, pakalenti (kiaušinį): Pakalinė́k, ar stiprus (kiaušis) ?
pérkalinėti. perkalti 1: Perkalinėjo rankas ir kojas mano.
prikalinė́ti. prikalti:
1. Prikalinė́si primušinėsi margą gromatelę an baltą antvoželį.
2. Sienos prikalinėtos briedžių ragų. Lenta aštrių vinių prikalinėta.
sukalinė́ti
1. sukalti 1: Jau visas vinis sukalinėjau.
2. sukalti 8: Skrynią sukalinėjau tvirtai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.