apkalbinti

kálbinti, -ina, -ino. kal̃binti.

1. kalbėti 1; traukti į kalbą, šnekinti: Mane kálbino jauni berneliai. O mergytę marti pasisodino ant kelių ir ėmė ją kalbinti. Kalvis vakarienės metu mėgino brolį kalbinti. Motinėlės žodžiais tu mane kalbini. O kad ir gražiai kalbino anyta, tik nemeiliais žodeliais. Pirmus metužėlius kalbint kalbinau. Kas mane dabar meiliai kalbins?! Kalbelę kalbinau, širdelę raminau. O ir atėjo jaunas bernytis, kalbina šnekina meilės žodukais. Meiliais žodeliais kalbinta, baltom rankelėm nešiota. Savo burnele tu kalbinai mane mažiukėlę. Nebėr, mane kas kalbina, širdelę ramina. Kalbino vėjelis liepelę: vėjelis kalba, liepelė nekalba.

2. kalbėti 6: Motušė vėl kalbina poterus.

3. vadinti, kviesti ką daryti: Jie taip jį kálbino, kad galų gale ir prikalbino. Jis brolį kálbino susidėti. Kalbina dar sugrįžti. Pradėjo. kalbint, kad vely eitų karčemon ant naktigulto. | Jis kalbina mane už darbinyką prie statybos. Kálbino in kokius darbus. Kalbino mane, kad ateičiau padėt rugių pjauti.

4. vilioti; pirštis: Tenai jiems bešnekant, kalbina toj pana jį ženytis. Laukis kalbina Margį, kad jis apsivestų (= vestų). Gal nė pavažetės neturi, o mane kálbini (peršies) . Kálbin mane geri žmonės in žmonių martelę. Tamsioj naktelėj, žalioj girelėj kalbino mane jaunas bernelis. Skiries nuo tėvo ir nuo motinos, bile bernelis meiliai kalbina. Kalbin mane bernužėlis ir šias margas skryneles. Kalbin mane bernužėlis į svetimą šalelę. Jis jau antras metas prie jos kálbinasi.

5. siūlytis: Nesikalbink kitiems patarti.
apkálbinti.

1. suderėti, sulygti: Jau bernioką apkálbinau, tik be mėnesio dar neketina eiti [tarnauti]. Jis jau apsikalbino tarnaitę naujiem metam.

2. apkalbėti 4: Apkalbintam duok kantrybę. Apsikal̃binom kalboms.
atkálbinti. atkalbėti 6: Visaip stengėsi atkalbinti nuo tos vargingos kelionės.
įkálbinti. įkal̃binti.

1. įšnekinti, įtraukti į kalbą: Įkálbink senį, t. y. įvesk į kalbą, kad kalbėtum. Viešnia tokia tyli, kad negaliu įkálbinti. Tu mane meilingai įkalbinai. Ką aštriai įkal̃binti. Mane neįkálbinsit. Kokia ten merga iš jos, rodos, kad kalbėt nemoka: nieks jos neįkalbins. Ilgai tylėjo, bet paskui įkalbinau jį. Važiavau lauką, važiavau antrą, neįkalbinau jaunos mergelės. Aš n'įkalbinau savo mergelės. Visą naktelę kaip kalbino, o savo motynėlės neįkalbino. Jį įkalbino tarydams: „Ką tu čia veiki?“. Meilingais žodžiais įkalbino. Ir ligonį įsikálbinom.

2. įvadinti, įkviesti: Įkálbino jis mane į vidų. Led jį įsikálbinau, kad užeitų.
iškálbinti.

1. išgauti žodį, prakalbinti: Neiškal̃bina nė daktaras – tylia, ir gana. Led priveikiau ją verkiančią iškálbinti.

2. liepti kalbėti: Po vakarienės, iškalbinus vaikus poterius ir amžiną atilsį už močiutės dūšelę, Onytė guldė juos.

3. iškalbėti 6: Bernužėli, del ko teip iškalbinai mane viseip.
nukálbinti.

1. įtikinti: Nukálbink jįjį, kad nebeitų ant vakaruškų. Rykštė nukálbins (numaldys) .

2. pakviesti: Rugių rišt reik iš anksto nukálbint šiemet Švabinskienę. Jis visada gerus darbinykus nuskálbina.
pakálbinti. pakal̃binti.

1. pradėti su kuo kalbą, pašnekinti: Ar tu negali pakalbinti, kad vaikas nurimtų! O, močiutė, motynėlė, o kas mane tokiais žodeliais pakalbins?! Aš jau išdrįsdavau jį pakalbinti.

2. pavadinti, pakviesti: Jis pakalbino eiti pasivaikščioti. Pakálbinau Katrę, kad eitų pas mus. Pasikálbink Petrą, ir drošim visi trys į Bartnykus. Viena ragana pasikalbino pas save merginą, sako: – Tu mano marti būsi.

3. paklausinėti: Pakálbino jį poterių.

4. paskatinti: Pakálbino tą žmogų mainyti krepšiuką an lazdos.
pérkalbinti. perkalbėti 6: Rūpinosi per savo raštus mus perkalbinti.
prakálbinti. prakalbėti 1: O kas prakalbins, kas priglaus mus tikrus našlaičius – be namų? Aš drąsesnis – prakal̃binau. Raktužius suskambinsiu, močiutę prakalbinsiu. Viena prakalbino, antra prašnekino, o ši trečia jaunesnioji širdelę ramino. Sugrįžęs iš Peterburko, buvo neprakalbinamas. Kas prakalbins uolą nebylių kalnų?!
prikálbinti.

1. prišnekinti, įtikinti ką daryti: Sesuo prikal̃bino ir anus kartu važiuoti. Jis prikalbino mane ten nueiti.

2. prašnekinti, prakalbinti: Tai nei vienas neprikalbins mylimų tėvelių (šnekindamas neprikels iš numirusių) .

3. prisivadinti, prisikviesti.
užkálbinti.

1. pradėti su kuo kalbą, įtraukti ką į pašnekesį, užšnekinti: Išeinančią iš mokyklos Kristiną užkalbino Pečiulis. Ir Frankas nesurado žodžių jai užkalbinti. Užkalbinau aš aną, ir užtruko. Aš vos išdrįsau jį užkal̃binti. Susitikau ir užkálbinau. Tave, sako, jie Kaune matė, ale nedrįso užkálbinti. Jisai priėjęs užkalbino ją. Vieni užkalbina vaikus, kitus pradrįsę užkalbina vaikai. Nepriimkite už pikta, kad judvi užkalbinu! Jau šimtas metų bandą kaip čia ganau, tai dar pirmieji mane užkalbinot. Motynėlė tu mano, aš tau pasikloniosiu. į burnelę, katra mane užkalbino, darbelio išmokino.

2. užsakyti, susitarti nuomoti: Aš užkalbinau tau vieną kambarį, bus patogiau ir arčiau miesto.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apkalbinti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2020 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis