antvirsti

vir̃sti, -ta (-ti), vir̃to.

1. neįstengti laikytis tiesiai, griūti, pulti, klupti (neišlaikius pusiausvyros): Vežimas vir̃sta. Paslenkiu šluot pirkios – virstù an šono. Slidu buvo, apyšala, tai kap vir̃to! Koją žengei, i virstì – slidu. Takelis siauras, sniego gilu, tai vir̃stam ir vir̃stam eidami gyvulių liuobtis. Žiemą buvo slidu, kaip jisai slydo, kaip vir̃to! Aš privargsu par dieną, einu i virstù, kojų nebipavelku. Kad tik kiek, koją makt, ir vir̃sta. Jau, regis, virstù ir kitą verčiu, negaliu važiuot motociklu. Kaip kėlės iš lovos, teip ir vir̃to antruokart, tą pačią koją [sulaužė]. Galva sukas, eini, virstì. Kur tik kulnis užkliūna, kivykšt – i virstù. Kai einu, kojos pinas, nors ir šiaudas užkliūva, ir virstù. Tris sykius virtáu, kol išmokau, kaip reik vaikščioti. Nebe kokie darbai [seno žmogaus]:
jau darai ir virstì. Aš nematau, tujau virstù ant nosės po tas bulbes. Vaikas vir̃sta i vir̃sta – da nemoka gerai vaikščioti. Ka taip kaip griuvėsas [mažas vaikas] tankiai vir̃sta. Eina [vaikas] įsitverdamas, tai griūva, tai vir̃sta. Žengė par ravą, kaip vir̃to dirvon. Kojos nestipros, kad kiek, tujau noru vir̃sti. Kur ejau, te virtáu, akims nemačiau. Vienas ejo, kitas vir̃to, abudu girti buvo. Kap vir̃to tas kap pėdas ir žumigo. Atsikels, tupu tupu, kuitiniuo [ja] vir̃sdamas. Aš virstù ir virstù, kada ir neatsikelsiu. Šį rudinį su dviračiu virtáu. Parbėgo namo, tik duris atsidarė ir vir̃to per slenkstį. Tokiam pijokuo visi šlunkai valni, vir̃sta kaip kryvalakas. Su arkliu važiavau, gavom virsti, i viskas (lūžo koją) . Kol vedi parejėv, ne vieną kartą vir̃tov pri žemės abidi. Kad virstái an jo, tai žudusintai. Ka klumpiai paslydo, ka vir̃s aukštynaikas! Pasigirdo šūvis ir virstančio ant grindų kūno bildesys. Mažas vaikas vir̃sta aukštynelkas, o senas vir̃sta ant nosės. Neėdę visi, sudžiūvę, [girtuoklių] vaikai iš kojų vir̃sta. Neprigersma tep, ka vir̃stumiam iš kojų, ale bet užteko. Teip noriu miego, ka tikrai, ka teip ot vir̃sti iš kojų! Vienu tarpu labai virtáu iš kojų (alpau) . Iš kūtės išvesi, vir̃sta [išbadėjusi] karvė iš kojų lauko [n]. Jei papuola šaut per kaklą, an vietos vir̃sta briedis. Norė [jo] v tą karvę pasukti, ta karvė kaip vir̃to, mun triekšt teip šitai koją [nulaužė]. Atsitrenkė [išsigandęs veršis] į lenciūgą, ka vir̃to, i kojos pasistatė į viršų. Jeigu kur biškį klampynėlė, tai ir vir̃sta [nusilpusi karvė pavasarį]. Nenustova [arklys],
i gana, pula, vir̃sta, daužos. Reik eiti į dirvą, o arklys vir̃sta iš plėskės lauk, ans negalia traukti [išbadėjęs]. Būlo, kasosi, musia inkando, jaučias vir̃sta iž vagos. Busilai pešdavos vienas su kitu, jei papuola kitam pastvert [galvą snapu],
nuo lizdo vir̃sta. Geniai…, savo snapu medį kirsdami, aukštynoki kone virsdami. [Valtys] nors ir svyruoja, bet nevirsta, net ir didelį tinklą rankomis ar riestuvu traukiant. Trobos vir̃to veik ant šono. Kambliais pastatyk, nevir̃s [pėdas]. Reik mokėti šerdis gerai surišti, ka kupetos nevir̃stum. Vanduo išgriovė krantą, pradėjo tvora vir̃st. Štulpas nestova – vir̃sta. Traktoriukas vir̃to ir žmogų buvo sulamdęs. Kuršį pastatys pri angos, duris pradarai, tik vir̃s rirėpšt apšalęs. Išejo mergė kriauti vežimų, vir̃sta i vir̃sta visi vežimai. Tie kailiniai vir̃sta teip juokingai kai gyvi. Stačios ragės narinas, vir̃sta ant šono, o lenktinės nevir̃sta. | Išejom virsdamì (labai prisivalgę) , pavaišino. Vaikai, klausydami tos pasakos, net juokais virto. Šito baras, o šitie vir̃sta juoku. Man vir̃sta viskas (svaigsta galva): i dangus, i žemė. Į balą (pelkę) vir̃tęs, sausas nekelsi. Kad žinotumi, kame virsi, galėtumi sėsties. Jeigu žinotum, kur virsi, tai ir pats atsigultum. Kas lekia zovada, visada greičiau virsta. Į katrą pusę jį pastumsi, į tą virsta. Galvą nuo kūno visą nukirto, kraujas nebėgo, liemuo nevirto.
virstinaĩ. virstinõs: Įvirto pro duris virstinaĩ. Neik [senas uogauti],
dar virstinõs nuvirsi į kokį avėtyną. Karaliaus kiemas virstinai privirto žmonių – ir važiuotų, ir pėsčia atvykusių. Gerai iššertasis sutvėrimas… blaškėsi ir daužėsi… sprandą panarinęs į šalį šokdamas arba virstinai ant žemės parsimesdamas. Už kokius menkus piningus… galįs pusėtinai, o už antrą tiek jau virstinai prisigerti.
vir̃tusiai. Ans antreip, vir̃tusiai rašo. Važiuojant vir̃sdavos par Kalėdas rogėm, tai, sakydavo, geriau linai derės, jeigu sniegan išvirsi. O atsistojai ant kojų – tuoj virstas ant šonų ar nosies. lūžtant, linkstant, pakirstam griūti: Medis, kūgis vir̃sta. Medžiai iš šaknų vir̃sta. Kap vir̃sta [medis],
ir kur tu pabėgsi. Nė neprišutina [saulė],
ale medžiai vir̃sta, seni. Kaip duodas medin [aklas milžinas],
medžiai griūva, vir̃sta. Ir jau beržas pradėjo linkti, virsti – baigė raganos nukrimst beržą. Ta meška ka nėrė į mišką, tik eglės vir̃sta! Medis pakirstas virsta. Pjovė, ir tas medžias vir̃to, labai sutrioškino [moterį Sibiro miškuos]. Rugius ka pjovė, tie rugiai vir̃to ant rugių, ant stačiųjų. Kad rėžia pjaut, dobilais vir̃sta, o dalgė nei neplakta. Kirto rugelį iš pašaknėlių, vir̃to rugelis iš pradalgėlio. Rasota žolė, žliugsėdama ir tarsi dūsaudama, virsta į pradalges. O kap jau lišniai permirksta [linai],
tai nevir̃sta po mintuvais.

2. staigiai gultis, kristi ar sėstis (pailsėti): Vienuolikės pradžia, reikia vir̃st lovon. Svečiams vos išsiskirsčius, Morkuvienė susirgo – virto užkrosny į lovą ir vaitojo. Juozas virto į šiaudus, bet užmigti niekaip negalėjo. Vakarais senu papratimu vir̃sdavo lovon ir ilgai gulėdavo, užlaužęs rankas už galvos. O mes. daug prisivargę jau į patalą vir̃stam. Tai, broli, kad dyvai prie tų ponų, tai dyvai! – rėkė senė, virsdama ant suolo. Vir̃sta kaip žydas į rages (nori pavežamas) .
virstinõs. Pavargau, virstinõs vir̃su į lovą. trumpam prigulti poilsio: Virsk katron nori lovon ir pasilsėsi po kelionei. Vir̃sk, numik valandikę. Gaspadorius vir̃sta valandą ant pailsio. Vir̃sk pokaičio, silsėkias.

3. svirti, linkti į kurią nors pusę: Kai atsikeliu – virstì virstì virstì, o paskui atsisėdžiu, i praeina. Atsistok, virsta an šalį, kojos nebekeravoja. Jei tu mani. gersi, aš tavi pabarsiu. Į pusę nugėriau, jau virsti pradėjau. Sėdi, vir̃sta galva, snaudžia. Šito obelis vis tiek žemėn vir̃sta (daug obuolių) , i gana. Kitos gėlelės raso [ja] priš oro atmainą, kitos nuvysta didliai, vir̃sta lapai. I te žiūriu – ruduo, vir̃sta visai [pomidorai, išrausti kurmių]. Visi vir̃sta vir̃sta [burokai],
šeštadienį atsodinėjom. Laivė ėmė virsti ant šono, vanduo semtis per kraštus. Laivas mūsų bevirsta jau. | Jonui dobilai į stubą virsta. Ten medžiai vir̃to į kiemą anims. Avietės į svetimą sodą vir̃sta. Žaluma virto iš pakelės griovių. Rugiai, kaip žalios marios, virto vilnimis į šilo pusę. krypti, kleiptis: Ta dirva virtusi į pietus, ano [je] viskas auga. Siaura ežia, vir̃sta koja [einant]. Teip vir̃sta [rankų] nariai lauk, nepamelžu nė karvės. Ma [n] kaži ko viena koja visai vir̃sta iš sąnario.

4. suktis, svaigti, kvaisti. Vir̃sta galva ant šono. Atėjau, atsisėdau, galva vir̃sta, ir vėl lapy lapy lovon. Galvą teip sopa, virstè vir̃sta galva. Man galva kaip pradėjo vir̃st – atsikeli žmogus kaip girtas. Virstì iš to miego (alptinai ima miegas) .

5. kristi, pulti žemyn (ppr. iš viršaus): Kad ir vir̃siu – neaukštai, ant žemės. Kaip tos drobynos slydo, teip kaip aš virtáu, kojos leteną ir apsitraiškiau. Dar nei pusės neišgėrė – nuo žirgelio virst pradėjo. Vanagas vir̃to ant balandžio. Stogas virto ir žumušė žmogų. [Degančio namo] stogas vir̃to ant šulnio – ir visi penki [žuvo]. Vieną [brolį] medis užmušė miške: vir̃to medis – ir mirtinai! Kūtė vir̃sta žemėn, netaiso nėkas. Riešutėlis kap vir̃to – vištaitei akelę išgurino. Jau durų stiklas vir̃sta. Tas tavo kvietkas antai pasirėmęs an sparno (lapais siekia stalą) , rasėt ketina ans vir̃sti. Ir vėl prijojo žmogų, lauką ariantį, o velėnos į vagą atgal ing savo vietos virsta. Vir̃sta sienos mun viršuo, aš blūdiju. | Upė… virstè vir̃sta žemyn. Saulės šviesa virste virto ant visų žmonių. Vir̃to į duobes (mirė) už tokius nėkus, i ką tu padarysi. Kožną akies mirksnį tūkstančiai žmonių ing grabą virsta. O ką darysi, jug darbas ant darbo vir̃sta. Jau norėjau šulnin vir̃stis, vaikus mėtyt ir pati vir̃stis. tekti, kliūti (kieno daliai): Daktaras nepaliks nusižengęs, kalčia vir̃s ligonie. Visa kaltybė man vir̃s.
virstinõs. Senas galėtumi jau gyventi, ne, ligos, bėdos virstinõs užvirsta. byrėti: Geresni grūdai toliau lekia, kap vėtai, o pelai vir̃sta an daikto. Bum bum [žemės],
vir̃sta (užkasa karstą) . I valciai buvo geri, ka paleis malti tatai, kad virstè vir̃s. priverstinai paimti (sumestas lošikų kortas): Vir̃to – glemžkias tą [kortų] kaladę. smarkiai lyti arba snigti: Lytus virsta. Sniegas, lietus vir̃sta.

6. ristis, kopti, lipti per kokį pakilimą, verstis: Vir̃sti per tvorą. Pyragai gerai rūgsta, par kraštus vir̃sta. Gėlės kopia tartum miškas ir virsta per tvoras. Baltija siautėjo, baltos bangų keteros virto per molą. Seniau vaikas par velėną tik vir̃sta, o jau aria. ristis (ppr. per galvą ar kūlio): Vir̃sti per galvą. Kūliu virsta. Vienas muzikantas kad pradėjo kūlio vir̃st, kad pradėjo šposyt, visi juokėms. Kad užduodi [katei valerijonų],
jegu pagraužia, tai kad duodas, kūlio kad vir̃sta, pasigeria. Ot, kad virtau, tai virtau – net dviem kūliais! Malūnininkas ištempė visas bures, virto kūliais sparnai, dundėjo girnos. Senelė sakė: – Vaikeli, kai išgirsi griaustinį, vir̃sk kūlio, o tai perkūnas nutrenks. Gandrus pavasarį pamatysi, iš kur parplasno [ja],
vir̃sk par galvą. Ut gandras jau yra – vir̃sk kūlio. Kai gandrą pirmą kartą pamatai, reikia kūlio virsti, tada bus visi metai laimingi. Pirmą kartą perkūną išgirdęs griūk, kur stovi, ir virsk kūlio. skubant eiti, lėkti, šokti kuria nors kryptimi: I deviau vir̃sti ant numų. Ka ana vir̃to par tas vagas tiek greitai, ka rietėjo par tas bulbes. Vir̃to į virtuvę, pasklydo, išniro iš kulšės. | Grybai tik vir̃sta kunkulio (smarkiai verda) . Einu į darbus virsdamà. Pats darbas nepaleida, einu virsdamà. Virsdamì, klupdami, ale susišienavom. Kokie batviniai apžėlę, normos kokios, lekam virsdamì, raišdami, klupdami – ravėjam. Ka leka tekina po kiemą, virsdamà. Ka tik padėti visims – vir̃sdamas leka. Virsdamà lankiau vaiką ligoninė [je]. Trimkūliais virsta. Ant teboko virsdama, kad ir boba. Pri ėdalo ti vir̃sdamas pula, o ka taip pri darbo! Jis namon bėgo vis lyg virstè vir̃sdamas. Antys tekinos vir̃sdamos pareina namo. Lekia net kūlio virsdamì motociklu. Visi iš rogių virto kūlių kūliais.
virstinaĩ.

7. griūti, irti, nykti: Ana jau pati vir̃sta, ta pirkelė. Vir̃sta pečius, nekūrena, tai šunta. Vir̃stančian naman nenori eit gyvent. 1629 [m. ] atidavė Kazakevičiai bevirstančią jau bažnyčią su jo daržais. Viskas vir̃sta, viskas irsta, tep ir gyvenam. Vir̃sta, pūsta visa kas – senam niekas nepadeda. Ūkinykas ėmė skurst: jo namai pradėjo virst, gyvuliai dvėst, rūbai plyšt. gurti, aižėti (ppr. tirpstant): Saulė pradeda tus ledus kaitinti ir tie ledai grūna, vir̃sta. Giesti družina, až pirkia vir̃sti (labai garsiai dainuoja pajauniai) . būti sunaikintam, nykti: Tokie čėsai užėjo, tai teip ir vir̃to tie dvarai. Vienkiemiai vir̃sta [melioruojant],
visi eina į krūvas.

8. mirti: Devintą [dešimtį] varau, jau vir̃sti laikas. Ateis laikas, ir vir̃si. Tos bobutės vir̃sta vir̃sta – ir nubaigs vir̃st. Vyrai kaip liepai vir̃sta vienas po kito, aš, supuvusi boba, tūruos. Žinai, visi vir̃siav, o rods su saule gyvens. Eitai žmogus, virstái, ir visa, ne, vark ir kitus vargyk. Nereikia pagalio, patys vir̃stam. Dabar ir galvos paseko, kaip reik vir̃sti. Senas braška, jaunas vir̃sta. Sveiki – virsta, traškantys traška. Saulės amžiais negyvensiam, seniejai virstam kai grybai. būti nukautam, žūti, kristi kovoje: Kryžiuočiai viens po kito virto nuo žemaičių smūgių kaip pakirsti medžiai. Vir̃to kūnelis kaip ąžuolėlis, lėkė galvelė kai kopūstėlis. Kraujai liejos, kūnai virto, kaip su dalgiu žolę kirto. Švytuoj kardeliai kaip žaibai, … vir̃sta broleliai kaip beržai. gaišti, dvėsti: Tai jos. pakarštavoja [musmirės] ir vir̃sta. Mūsų tai vir̃sta musios, tuoj sušluoju – ir pečiukan.

9. turėti polinkį, panašumo: Veizėk, kokia ana yr nu vyru vir̃tusi. Jeigu būčio vyrišku vir̃tusi, ir eičio į sodą ieškoti draugų.

10. būriu veržtis, grūstis, plūsti: Jaunuomenė virste virto iš miesto, kaip kas pajėgė. Daugiausia dviračiais ir pėsti. Žmonės iš bažnyčios virstè vir̃sta. A iš peklos tie žmonys čia vir̃sta, a turgus? Iš miesto pro vartus ėmė virste virsti būriai žmonių: visi norėjo pamatyti, kaip degins raganą. Iš vidaus, kaip dūmai iš pečiaus, virsta aprūkę, paišini darbininkai. Ant ko su umaru eiti; vir̃sti, verstis. Pri ano virstè vir̃sta mergos – gražus yr. | Musys virsta į trobą kaip patrakusios. Vir̃to iš tos Rusijos čia an galvos, kaip į Ameriką.

11. smarkiai veržtis, tekėti, plūsti, trykšti, lietis. Vir̃sta šaltinis. Iš tę. bistriai vir̃sta [v] anduo. Nė tris sieksnius neįkasė, vanduo virstè vir̃to. Tas vanduo virstè virsta. Taurosta. virsta iš žemių. Ka pagavo vanduo vir̃sti! Aukštas vanduo virsta greičiau kaip žemas. Per [malūno] sienojį vir̃sta [v] anduo. Kad krau [ja] s kitą sykį vir̃sta iš burnos – alksnių burių geria. Pūliai munie vir̃to į akis. O kad aš jojau par žalią lanką, iš dobilėlių rasužė vir̃to. Praskleid kunigas knygelę, virst mergelės ašarėlės. Seniau dūmtraukių nebuvo, lubose kurtiniai buvo, atidarai, pastūmei tą pagalį, ir dūmai vir̃sta an stogo. Pro duris vir̃sta dūmai. Kad pradėjo dūmai vir̃st pro vinkšną – nugi gaisras! Dunzga ir kriokia mašinos, virsta iš kamino dūmai. Dūmai iš stogo kamuoliais virsta. Kad [dūmai] vir̃sta, tai keliais kūliais. Adomas, nubraukęs veido prakaitą, pučia per ūsus naminės dūmą, gabanomis virstantį tyliausiam pavakario ore. Kaukė arklinė kuliamoji, kamuoliais iš daržinės virto dulkės. Šaltis balto garo kamuoliais virto į vidų. Kab iš kamino dūmai žemėn vir̃sta, tai lietaus bus, kap tiesiai viršun, tai bus pada (pagada) . v erstis į paviršių: Dorojame bulves laukuos, o jų virto Rapolui iš norago tiek, kad žemė atrodė balta. Jos veidas išbalęs, akys virsta iš kaktos. Kad užejo galvos sopė, tai net akys vir̃sta iš kaktos. Nu tokių naujynų akės vir̃sta an kaktos. O kur jis. čia tau bežiūrės dešinės ar kairės, jei iš baimės virsta akys iš kaktos. pilti. Manie yra šilta – prakaitas vir̃sta. Prakaitas man virsta. v iršutiniam sluoksniui keistis su apatiniu (ppr. ariant): Brolis pirma, tėvas įkandin keliavo paskui plūgą, o blizgančios velėnos virto į šalį, skildamos ir švytėdamos. gerai, vešliai augti, dygti, tarpti: Vir̃tus suvirtus (labai vešli) žolė paupėj. Rugiai gražūs, net vir̃sta. Kad rugiai nepaauga, žolės virsta. Naujoj žemėj, ir da durpynuos augdavo [gerai] ir kanapės dviejų metrų, ir avižos vir̃sdavo, ir miežiai. Grybai virste vir̃sta. Usnys vir̃sta dėl šlapio pavasario ir neišdirbimo [žemės].

12. darytis kokiam, tapti kuo: Kai toki orai, tai mes, sveikieji, į ligonius vir̃stam. Tokiam amžiuj. da sveikata, tai tik mėson virstì (tunki) . Žmogus gali virsti piktadariu – nusidėjėliu, bet jis neturi virsti išdaviku. Kaimas iš garbingo lietuviškų tradicijų saugotojo virto degtinės pritvinkusiu liūnu. Dar nebuvo žymu jį virtus pūzru. Suvis kevalu vir̃sta boba. Lietuvininkai nenori, kad jų vaikai virstų vokiečiais. Ing vokytį vir̃sti. Aš virtau skrajojamo teatro direktorium. Papūgos naminiais paukščiais nevirto, bet nuo senų laikų žmogus mėgdavo laikyti jas prisijaukinęs. Už baltąjį gandrą jis. daug retesnis ir linkęs nykti, virtęs net rečiausiu paukščiu Europos vakarų kraštuose. Sutrūnėjęs. jau anas. žeme vir̃sta. Ing plėkus vir̃sti. Pri braškių nagus prikišus reik būt (nuolat ravėti, purenti) , į velėną vir̃sta. Kviečiai ant lauko vir̃sta į pulverius. Medžiu virto daigelis, kupsnys kalnu tapo. Daug Berčiuose sudegę, nors jų virtusi pelenais tik pirtis. Nebeišsilaikė tas kraujas, vir̃sta skysčiais, ir gatava. Rugiai į dirses vir̃sta. Kraujas į [v] andenį pradėjo vir̃sti. A. Strazdo dainos virto tautosakos kūriniais. Metai bėga, virsta amžiais, ir toks trumpas atrodo laikas – nuo vakar iki šiandien. Ir virto dienos mėnesiais, mėnesiai metais. Drumstėsi pavasario ūkana, virsdama rūko gurulais. Šlapdraba pamažu virsta sniegu. Inžiūrėjau nors patamsyj skraidant viršuj galvų ir užgirdau plevėsuojant sparnus, – dasigodojau, kad paukštės būta, ir baisumas vir̃to juokan. Anksčiau jis visa tai nujautė, dabar ta nuojauta virto įsitikinimu. Pati tiesa virsta jo lūpose apgaulingu melu. „Kaip broliai Domeikos“ apylinkėj patarle virto, norint paminėti broliško sugyvenimo pavyzdį. Priebalsis v žodžio gale labai suskardėja ir virsta neskiemeniniu balsiu u. Palengvėle liuosi lietuviai virto į baudžiauninkus. Tas vir̃to ma [n] kaip ir brolis. Nuo to laiko Petras virto darbštus ir teisingas žmogus. Vaikiukas pradėjo į vyrą vir̃sti. Jau į vyrus virtáu, kai atsirado plūgai. Nebe vaikiška, vir̃sta į motrišką. Pačios iš vaikų neišejusios, o jau į motynas vir̃sta. Žemaičiai virsta į liuterius. Esencija duonos ir vyno vir̃sta ing esenciją kūno ir kraujo Viešpaties. Ametistai šildomi pečiuje: iš ružavų virsta į geltonus. Menka tu dulkė, į dulkę virsi. Teisybė į pasakas vir̃to. Jaunystės prakaitas senatvė [je] pakajum virsta. Kas ką mėgsta, in tą vir̃sta. Kai insbaidai, i kiškis vilku vir̃sta. Taip gaila, taip liūdna, nors akmeniu virsk. Kur šilta, ten žmonės tinginiais vir̃sta. burtų galia įgauti kitą pavidalą, išorę, formą: Kaimyno kalė lėkė ir paršoko par katilą, iš gijų vir̃to pakulos. Gana buvo mažiausio neatsargumo, ir nelaimingieji slydo nuo stataus kalno žemyn ir virto į akmenis. Vyresnįjį sūnų [žaltienė] ažkeikė, kad virstų̃ ąžuolan. Virski drebule tu! Visais lapais drebėk! Ketvirtuos meteliuos virsiu gegule, virsiu, virsiu gegule, skrisiu sodelin. Turiu tokį botagėlį. Pliauškinu eidamas, ir viskas virsta tuo, ko panoriu. Kūčių naktį, dvyliktą valandą, vanduo virsta vynu. Girtam ir ožka velniu virsta.

13. keistis, klostytis įvykiams, reiškiniams kita linkme: Daba viskas į senovę vir̃sta. An senybinį laiką kad virstų̃, nemokėt žmonės gyvent. Viskas kitaip vir̃to, tie didieji partijos aktyvistai bėgo kai pirmieji į Vokietiją. Taip tau raguotasis ir stengsis, kad viskas į gera, ne į bloga žmogui virstų. Dasižinojus, kad karalaitė gyva, vėl virsta viskas linksmion pusėn. Jeigu Ievutė būtų sulaukusi šios dienos, kitaip judviem viskas būtų virtę. Ten dabar visa kitaip virto: nauji miškai, nauji kirtėjai. Kova su Ordinu virto visos Lietuvos kovomis dėl savo būties. Jeigu valdžia vir̃s, karves parduos, pinigų bus. Dūma veik šiaip, veik teip vir̃stanti. Toleik nevirs tikrai sulyginamas kalbų mokslas ir tikra etimologija, koleik žinojimo tyrinėjai glėbte neužglėbs ištisą kalbyną. Dabar viskas kitaip virtę: atsimainę ne tiktai žmonės, bet ir žmonių kalba. Į mūsų laikus pradėjo viskas kitaip vir̃st. Virto kita gadynė. Tokie laikai vir̃to, turto neturėk. Kai jau vir̃to šitie laikai, tai aš mislydavau: ale kaip dabar reiks gyvent. Laikas daba vir̃to kitoniškas. Dabar tokia gadynė virto: vaikai protingesni už tėvus. Pikta gadynė virto. Būtų gerai, ka daba senovė vir̃stų. Šįmet tokie metai virto. O kokia dabar gadynė vir̃to, kad mūsų puikybė kelius užkirto! Kai įkėlė gryčion koją, viskas kitaip virto. | Tarp juodviejų tokia meilė virto, kad nė su kuolu nebūtum jos išmušęs.
vir̃tusiai. Kas žino, kaip čia yr vir̃tusiai, kaip kas – gyvenam, i tiek. atsitikti, įvykti: Nigdi nekliūk nei biedno, nei bagoto, – nežinai, kas vir̃s.

14. susikurti, pradėti veikti: Lietuva kai vir̃to, ir sugrįžau iš Ameriko. Buvau sena, kaip kulkozas vir̃to.

15. pasirodyti, atsirasti: Must ten iš bado anims tos utys vir̃to. Kad vir̃stantys teip iš kūno, i gan. Pri vaikų blusos vir̃sta. Raudonosios bulbos neseniai vir̃to – bus koks desėtkas metų. | Visokios mados vir̃sta, a spėsi gaudyti. Šalkai madon vir̃to. gausiai rastis, verstis: Rauplės virsta.
ãkys vir̃sta labai pluša, perdėtai gerai darbuojasi: Darbšti motera: mėnesį čia dirbo, ãkys vir̃to.
ãkys vir̃sta stulpù. Pamatau, kad Anės akys vėl virsta stulpu.
ant nósies vir̃sti intensyviai, smarkiai dirbti: Eini eini, virstì antà nósies, darbų tų!
ant niẽkų vir̃sti netekti vertės: Vysta žolė ir ant lauko lig dalgio pakirsta, aukšti rūmai, gražūs miestai ir ant niekų virsta.
aukštỹn kójomis vir̃sti iš esmės pasikeisti: Pasaulis virsta aukštyn kojom, o jai rūpi pliažinis kostiumas. Dabar jau viskas vir̃sta aukštỹ [n] kójoms.
gavė̃nas par žárdą vir̃sta. Sulaukdavom pusę gavėnios, tai sakydavo: – Gavė̃nas par žárdą vir̃sta.
gerù vė́ju vir̃sti gerai augti: Ka būtum gerù vė́ju vir̃tęs tas veršis, jau būtų karvė.
gerù vir̃sti susiklostyti geroms aplinkybėms: Kad gerù vir̃tus, pareis sūnus gyvas iš karės. Jeigu vaikai būtum gerù vir̃tę, galėtum jau tėvams padėti darbūs [e].
į nė̃ką vir̃sti netekti vertės: Piningas į nė̃ką vir̃sta, už viską pluokštais kišk.
[net] iš dir̃vos (iš dir̃vų.
dir̃voje, iš dar̃žo) vir̃sti [laukañ] . gerai, vešliai augti, vešėti: Šiamet bus duonos: rugiai iš dir̃vos vir̃sta. Šiais metais rugiai iš dir̃vos vir̃to: dalgį apsukai – ir ant vietos pėdas. Tie rugiai buvo, iš dir̃vos vir̃to – tokie buvo graži. Jeigu pasitaikys vėlybas ruduo, ir žieminiai gerai įžels, ateinančiais metais rugiai virs iš dirvos. O runkeliai, žinai, tiesiog iš dirvos virsta. Bulbos vir̃sta iš dir̃vos. Agurkai net iš dir̃vos vir̃sta. Vargdienio javai užaugę labai gražūs, teip kad iš dirvos virsta laukan. Kai priauga naudos, net iš dirvų virsta. Javai vir̃sta iš dir̃vų, juoduo [ja] avižos pašaliais. Ta žolė kaip virstè vir̃sta iš dar̃žo. Kai geras artojus, užderėjo vasarojus, net iš dir̃vos vir̃sta. Užderėjo vasarojus, net iš dirvos virto.
iš káilio vir̃sti siausti, persekioti: [Visi pareigūnai Gudijoje] vir̃sta iš káilio, mislia, kad lietuvys paskutinis žmogus.
iš kélmo (iš kelmų̃) vir̃sti gerai, vešliai augti, vešėti: Kviečiai iš kélmo vir̃sta. Rugiai iš kelmų̃ vir̃sta.
iš klùmpių (iš kóto.
) vir̃sti

1. pargriūti: Ka būtum turėjusi į vieną galą gulėti, būtum i tu iš klùmpių vir̃tusi. Tiek vaikščiojau, daba visai negaliu, virstù iš kóto.

2. nusigerti: Užtat padarė, kad nuo trijų stiklinių iš koto virsti.

3. mirti: Vir̃sta vyrai iš kóto kaip ropės.
iš kójų vir̃sti

1. mirti: Nu inkstų vir̃sta iš kójų, baisi liga. Virsì iš kójų kap arklys.

2. pasenti.

3. žlugti, irti: Daba visi jų planai vir̃sta iš kóto.
iš prõto vir̃sti labai gerai augti: Daba vir̃sta miežiai iš prõto. Be jokių trąšų notnėrės žaliuo [ja],
iš prõto vir̃sta.
iš rañkų vir̃sti nesisekti: Dirbu – iš rañkų vir̃sta.
iš šaknų̃ (iš vagų̃, iš žẽmės.
) vir̃sti. puikiai augti: Bepiga gyvęt, kad javai iš šaknų̃ vir̃sta. Rugiai vir̃to iš šaknų̃. Žuderėj [o] kopūstai, net iš šaknų̃ vir̃sta. Iš šaknių̃ gi kartais vir̃sta kopūstai. Geri burokai – iš vagų̃ vir̃sta. Pas tą pirmą, ką sėjo an pieskos, [kviečiai] kap ėmė augt, tai iš žẽmės vir̃to. Perniai vir̃to vir̃to iš žẽmės ridikeliai. Javai kap iš žẽmės vir̃sta. Visims rodos, kad ūkininkuo visos gerybės iš žẽmės virstinõs vir̃sta.
kaĩp ant mielių̃ vir̃sti labai sektis: Anas ejo kultų (turėjo kuliamąją) , sekės gyvent – kaĩp an mielių̃ visa vir̃to.
kìtas lãpas vir̃to v iskas iš esmės pasikeitė: Mudu norėjova pas tave gyvęt, bet dabar kìtas làpas vir̃to.
liežùvis (liežiùvis) ne (be) vir̃sta nesiseka, sunku kalbėti: Ka nevir̃sta liežùvis in kitą kalbą. Išsiviriau jonžolio, liežiùvis nevir̃sta burnoj, burna sausa. Susikanda žodis, liežùvis nebevir̃sta, ir gatava.
meškà vir̃to per tvõrą (per žárdą) . Per pusiaugavį tėvai sakydavo [vaikams]:
šiandien meškà vir̃to per tvõrą, reikėjo nepramiegot. Meškà vir̃to per žárdą.
niẽkais (nieku.
) vir̃sti. netekti vertės.
nuo prõto vir̃sti stengtis įtikti: Paprašys [mokytojas] kningos jau, penki šeši vaikai vir̃s nu prõto, ka tik kas paduotų.
paperaĩs vir̃sti netekti vertės, darytis menku: Visi darbai paperaĩs vir̃to.
per gálvą vir̃sti skubėti, stengtis: Par galvą virsdama ejau, puoliau pri skirtinio kunigo išpažinties.
vir̃sk ir kélk dirbk visus darbus: Vyriškas ejo išejo, o tu vir̃sk i kélk, tau tik šliaužti i šliaužti.
žãgrės vir̃sti žaisti verčiantis per galvą: Eikit, vaikai, žãgrės vir̃st, minkšta pieva.
antvir̃sti, ančvir̃sti.

1. užvirsti 5: Capt už kojų anai, antvir̃to ant viršaus. Jei tą iš vienai kerčiai pakerti, ta tas medis antvirsti tura. Kitas an kito [kareiviai] antvir̃to, šoblę tą sulaužė. Ančvir̃to ir nebatsikela. Ant jo buvo antvirtęs medis. Ratelį ka įsuks, i jupelė ant galvos antvir̃s. Kaip akmuo ančvirto – kokia prasčia naujyna. u žbėgti ant ko: Ančvir̃s krau [ja] s an smaginų, i mirs.

2. užvirsti 7: Čia vokyčiai tujau antejo, antvir̃to. | Toks pulkas [žvirblių] kad antvir̃s kame ant miežių ar ant kviečių. Motriškai ančvir̃tę visi darbai, visi vargai.
apvir̃sti.

1. pargriūti, parkristi iš vertikalios padėties ant šono, ant žemės: Su vežimu apvirtaũ bevažiuodamas. Aukštą vežimą susikrauni, o kelio gero nėrai, tekdavo apvir̃st su visu vežimu. Par brastas apvir̃tom: bala, upelė eina, atsivežk [šieno],
kad nori! Vežimas a [p] virto. Jei vežimas nukrautas, ir dėl mažo prasūko gali apvir̃st. Vežimas per baisų greitį lėkė, ir apvir̃tova. Su vežimu apvir̃to. Ejo ten risties, tik dunkt ant aslos – apvir̃to. Ejau par ledą su medpadžiais, paslydau i apvirtáu. Nežinai nei dėl ko, nei kaip: duos buože tau, kaituliu apvirstì, rankas suriša da už nugaros. Pylūtis aukštynaikas apvir̃tęs. Tas šuo niekai buvo: eisi pririšt, jis aukštininkas apvir̃sta – da galia įkąst. Apsigręžt [su korom] reikia, su tuo traininiu ažkliūva, apvir̃sta. Arklys tik bilkšt i apvir̃to. Kaip ana grobė už puodelio, teip šis pasviro i apvir̃to. Apvir̃tęs lovelis, atakeliu, daboju, – višta po loveliu! Užėjo tokia audra, ėmė tą valtį blaškyti, lietus, vėjas, perkūnija, apvirs valtis, ir visi žūsime. Kaip užkilo šturmelis, ir apvirto laivelis; kaip apvirto laivelis, ir nuskendo bernelis. | Grigo ratai, žiūrėk, jau ant skūnios apvir̃to. Par akminą parvažiavęs, per riešutą apvirto. Juodas puodas aukštynaikas apvirtęs.
apvirstinaĩ. Jis nebeprigerdavo apvirstinai. I toks vaikinas kaži ką pakišo koją anam, tas rerėpšt ir apsivir̃to. ristis (per galvą ar kūlio): Kūliais [kiaušinio] lukšte apvir̃to i ažsidusino [viščiukas]. Sustabdyt nemožna [greitai važiuojančios mašinos],
apvir̃s kūliom. apklėsti, nusvirti: Plaukai apvir̃tę ant kaktos. Paršo ausys apvirtę in žemę. išsinerti, iškrypti: Vagi, mano pirštai apvir̃tę, išsisukioję.

2. trumpam atsigulti poilsio: Popiet pavalgęs gali apvir̃st. Pavalgęs apvir̃to žmogus, pasilsėjo ir vėl eina.

3. įgriūti: Alasas namie didžiausias, rodos, namai apvir̃s.

4. apvožti: Niekočiūtė apvir̃to tą ožiukelį, vilkas jo neparegė [jo],
i liko [ožiukas] gyvas.

5. numirti: Galo žmogui nigdi nėra: tol ryja, kol apvir̃sta.

6. gausiai apibyrėti, apsinešti kuo: Katras sė [ja] laukus, pareita numie, pažinti negal, žemėms apvir̃tęs veidas yr. Šienas apvir̃to šiaudais, negal beištraukt pašarą. būti gausiai išbertam kuo: Visokiais skauduliais, gumbais apvirtáu po to išsigandimo. Buvo visas apvirtęs niežais. Jau antra nedelė, kaip kojos apvir̃to skauduliais. gausiai apaugti, apželti, apvešėti: Bulvės žolėms apvirtusios. Apvir̃to žolėms, balandos tujau pribūs į sėklas. Ravėjau rasodą, ka apvir̃to žolėms! Bartkaus klėtis kaip tyčia nuošaliau, visa apvirtusi slyvomis. Gal taũ ir kaimynai, ir sesės užmiršo, jog kapo kvietkeliai su žole apvirto.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antvirsti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2020 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis