antšokti

šókti, -a (-sta), -o. atlikti tam tikrą staigų veiksmą.

1. daryti šuolį: Per upelį šokte šoko. Jo čia per griovį šokta. Kaip šókęs Juzė par tą arklį, i nulūžo koją. Šók nuo karčių stačiai šalinėn. Šók nuo tilto, jeigu už jo eini – laimingesnė būsi. Nuo krėslo katė šóko ant stalo. I griūva, i lekia, i šóksta [veršiukas, išleistas iš gardo]. Kap šóko ožkelis per tvorelę. Šokau kaip jautis, byzdėlės įkąstas. Iš pradžios, ka reik balną uždėti, tie arkliai šóksta į viršų. Šóka an dvie kojų i pila krūtinėn [eržilas]. Kiškis kad šoko kai iš ugnies ir nudulkėjo par lauką kai vėjas. Vilkas kap atlėkė, kap šóko per ėglių, už to oželio stvėrė ir nuej [o]. Ta kumelė ugnį mato, šóksta, neina vaga, – negalia arti. Patrakus arklys į piestą šóka. Piestu šokti. Piestomis šókti. Arklys nesulaikomas, piestais tik šóka – kaip tu važiuosi! Kaip šóks arkliai į griovį! Arkliai per vartus šóko, už stulpo užsikabino akėčios ir pairo. Kaip jis. pajuto, kaip šóko, išėjo per tas virves. Karvės kad šõks iš gurbo, tik tėvo nesumindė. Tėvas šmaukštelėjo botagu per strėnas, ir sartokas šoko iš vietos risčia. Arkliai geri: pašmigoji, tai šóka į padanges. Vištos alkanos, ant galvos šóksta, tai kam jos laikyt? Ka tik varna kur lakstytum, tai ana. šoksta aukštyn nuo žemės (saugo kalakučiukus) . Nemokėjo žirgužėlis aukštai šoktie, garsiai žvengtie. Katiniukas, nuo kartelės šokdamas, kojeles išlūžo. Ir šitai avinai šoka ant šlakeliais apkrapytų, šlakuotų, rainų ir margų guotų (bandų) . Vaisius, pribrendęs ar nepribrendęs, kirmino pamėgintas, nuo medžio ant žemės šoka. Per šventą Petrą saulė šoka atgal. Jos širdis pradeda taip tankiai plakti, stačiai šokti pro gerklę, ir, rodosi, ji tuoj pliš. Aukštai šoko, žemai tūpė. Kas aukštai šoka, tai žemai tupia. Šok nešokęs, aukščiau bambos neiššoksi. Nors šok į ugnį, ir gana. Nešók bokštan bažnyčios, bo nutūpsi šūdan telyčios. Šóksi in ugnį – sudegsi, šóksi in vandenį – prigersi. Par žemąją tvorą visi šunys šóka. Kur žema tvora, ten visi gyvuliai šoka. Nešok aukštai ir per žemą tvorą. Eidamas pro karkles, nešok par torą. Iš prūdo šokau, į ežerą įšokau. Nešók pirma tėvo peklom (neskubėk daryti nepasiklausęs vyresniųjų) ! Nešok par grabę nepažiūrėjęs, kas kito [je] pusė [je] yra. Šokai per kumelę, tai šok ir per vadelę. Par šunį šókęs, šók ir par uodegą. Šóko kaip Pilypas iš kanapių. Šoka kaip gaidys, o negal nė kaip višta. Šoko kaip jautis (levas), nukrito kaip musė. Šok į sieną, gausi pieno. Blusa šoko avino guolin. Šoko jautis per tvorą – pėdų nežymu.
šoktinaĩ. šóktinai. šoktinõs: Atsibėgėjus šoktinaĩ antšoksiu. Ar tu gali šoktinaĩ antšokti? [Karvė] par slenkstį šoktinõs šóka, taip abim kojom strykt – ir paršoka. Šoktinõs kaip šóko, teip aną patraukė po vėžės. Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis. šuoliu užimti kokią padėtį (ppr. atsisėsti): Jis liepė paduoti patį greitąjį arklį, šoko ant jo ir nulėkė į mišką. Šók in vežimo galą – mum pakeliui, pavėžėsim. Mikliau šókit in mašiną! greitai vilktis, autis, mautis: Rapolas, žodžio nebetaręs, šoko į kelnes, paskui į aulinius batus. Šoko į batus, pataikė į kaliošus.

2. greitai, staigiai pakilti gulėjus, sėdėjus ir pan.: Šóko iš lovos kaip ingiltas. Laikrodys nuterškia – i keliuosi, šókstu (iš patalo) ką greičiausia. Šóko iš lovos, adeta dygt – į koją įdūrė. Aš nuo stalo norėjau šókt, nepasiduot [operuoti]. Kaip šókau [pavėlavusi rytą] – nė lovos paklojau, nėniek. Mano vaikas, gal ar išsigandęs, naktį šóksta iš miego. Išgąstis, vaikas iš patalo šóka. Anytos keliama šókau nuo suolelio. Kai užriks, galėsi šókt į padanges. Šešurėlio kelta šoktele šokau, bėgtele bėgau. Ryto [j] šventà, nereikės laiku (anksti) šókties – galėsma pamiegoti. Šókos, muni pamatęs, ranką padevė, pabučiavo. Šokusis pati atėmė čėrką ir padavė tetušiui. Lapė šókos iš savo kinio. Tupėdamas medė [je] ant šakų špokas, pats nežadinamas iš miego šokas. sujudėti, suspurdėti: Šoko kūdikis žyvate jos. Šventas Jonas, žyvate būdamas, poną savo pajuto šokdamas.

3. pulti, mestis, skubėti: Vaikai, mešką pamatę, šoko kur įmanydamys. Aš tuo šókdavau į vidurį i neleisdavau peštise. Mokyto [ja] s šoko į knygas, bet nerado paukščio vardo. Mieste kas tik, visi šoka in daktarus – kas iš kaimo lėks. Reikė [jo] tik sakyt, būč šókęs visom keturiom. Dėl ko šóksta (puola dirbti) ? Ar kad in laikraščius papult? Vidunaktį nueik – šõks, eis ir padės, ot Povilas! Šokdamà eit [ų] (tekėtų), kad ją imt [ų]. Tuo šókęs (greitai, skubomis) nieko nepadarysi. Žvirbliai nekviečiami vištoms į talką šoka. Apaštalai…, perplėšę rūbus savo, šoko tarp žmonių šaukdami. Kur ankšta, čia visi i šóka. Staigu šokęs, akis išdegsi. Smarkiai šokęs, akis išsidursi. Ant palieto pieno visos katės šóka. Ant feningio šóka, ant dolerio netropija (nori daugiau pelnyti, bet nevyksta) . Staigu šokęs [is],
akis išdursi. Vaikali, staigiai šókęsys, akes išdegsi. skubiai į ką kreiptis: Tu šók pry vaistininkės, ana padės. Aš į valdžią nedrįstu eiti, tada šóksiu [pagalbos] į pamiliją. Šoko šen, šoko ten, mato, kad negaus viršaus – ir apsistojo. Jog pati boba sukirpti nemoka, tada prie kraučiaus kuo greičiaus šoka. ko nors griebtis, kuo verstis: Kai tą pievą nuganys, matysim, kur paskui šõks. Šóka vienur, šóka kitur, niekur nenušoka. Ir ans šókos, bet, kai niekas neišejo, turėjo nurimti. Kam taip šókties (norėti pasirodyti), kam išsididžiuoti. Ir ans teip šókas šókas, nora garbės.

4. pulti, mestis (ant ko), norint nugalėti, įveikti, sunaikinti: Kai šóko, tik akių neiškirto [gaidys]. Gaidžio piktumas – rėžia sparnu, jau šóks. Kumelė pikta – an žmogaus šóksta. Kokia pasiutus katė: šóka kiaurai, kerta. Šoksiu ir parplėšiu. Hitleris šóko pirmiausia an Lenkijos. Šóko karalius an smako devyngalvio, dėjo su kardu du sykiu. Vilkas tuojau šoko ant jaučio ir už gerklės stvėrė. Jei dar̃ vilkas šõkt [ų],
ką darytai? Kai tik pasigeria, tuoj šóka su kūlokais. Ožys kiškeliui: – Neik, ba kap šoksiu, subadysiu ir su mėšlu sumaišysiu. Išėjo anys. iš abazo, jeib ant Judo šoktų. Ant tos pačios vietos kartuves pastatė, ant kurios anas šokęs buvo ant motinos savo. Briedgauris šoka pryš pjaunamas. Tegul niekad silpnas ant drūto nešoka. Šóka kaip varlė pryš dalgį. Šoka kap varlė ant dalgės. Nešok kaip varlė ant dalgės. Ko tu šóki lyg varlė prieš debesį! Šóko kai gaidys akysan. Šóksta kaip insiutę gyvatės. Šoko kap meška ant dūmo. Šokose Kainas ant Abliaus ir užmušo jį.

5. staiga imti reikšti nepasitenkinimą, piktumą, imti bartis, šaukti, priešgyniauti: Jis net su piktu ant manę šóka. Pasakyk jam [teisybę],
kaip šóktų, Dievuliau mano! Jei ne po ją, tai šóksta tuoj, ažpyksta. Na ir bobelė! Kad šõks, – sakytai, kad iš velnio prijuostės! Šóka vienas prieš kitą kaip žarijos. Ka aš ko neduodu joms, tėvas ant manę šóka. Katrą pragalia, ant to šóka. Boba šóksta kai katė išsiutus. Kai šókau: – Kuom negera [marti],
o kokios gi reikia?! Dabar priešu šóksta [vaikai],
neklauso [tėvų]. Šóka ans kožnam pryš. Šóka pryš kaip gyvatė. Ir Mikols, ant kiemų statyts pakamorė, su kitais draugais ant Dočio umaru šóko. Seną žmogų reikia gerbt, nešók prieš žilą plauką. Ka šóksias [marti] kumet už tą kurkimą, neiškęs, matysi. Ką aš čia šoksiuos už kitus, ne muno dalykas. Šókstas pryš, pasiutęs, o krupis. Sūnus Jonas ir duktė Uršė šokosi prieš tėvą. kištis (į kalbą): Kam į kalbą šókti. Šmakšt šókos į mūso kalbą. karštai užsistoti, užtarti: Šóka vaikai už tetuką.

6. smarkiai lėkti, sklisti, pasipilti: Prikūrenam, net kibirkštės iš pečiaus šóksta. Kap skuti [barzdą],
tai net akysa šóka. Nuo pušies šóko [žaibas] an gryčios i gryčią sudegino. Liepsna lig medžių šoka. Kad tik žarija šóksta vidury pirkios, bus svečias. | Kirvis nusmuko nuo koto ir šóko į koją. Tie rąstai pradeda krist, šókt. Šluoja kambarį, šiukšlės šóka atgal – bus svečių. Pirmąroz kirto – skiedrelės šoko. Didžiausios vilnys šóko į krantą. Šokos (įsidegė) ugnelė pri pirties galo: piningai dega. Ugnies liežuviai šokos paskui mane pro duris. susimaišyti, susijaukti: Mano galva šóka visai, neteip sako. atsirasti, tikšti (lyjant): Jei [baloje] šóka burbulai, tai lis ilgai. Dabar tai bus lytaus – tik burbulukai šóka. Kad gerai lyja, tai [v] anduo baloj net aukštyn šóka.

7. atsiplėšti, atkerti, atšokti: An aliejaus blynai geriau šóksta, aliejaus viršuj plūduoja.

8. staiga atsitiesti. Prilenki krūmą prie žemės, prispaudi, kad nešóktų, neatsistotų.

9. palikti tarpą, padaryti pertrūkį: Nū pirmos nytės šóki an trečios [rinkinius ausdama]. aplenkti (kokį mokymosi tarpsnį): Ans didelios galvos, yra šókęs par klasę.

10. kilti iš skrandžio (šlykštėjantis valgiu, gėrimu): Ką valgysi, ka negali – šóksta pryš. Negal nė kąsniuko męsos, šóka atgal. Tos visos jūsų košalynės mun šóksta pryš. Kaip atgal [degtinė] nešóksta, širdis priima?! Pamatė… iškepusį prūsoką, ir bemaž ko valgis nešoko jai atgal.

11. imti smarkiai tekėti, trykšti, veržtis: Čiurkšliais šóko kraujas. Anta manę kraujas labai šóko. Šóko krau [ja] s par burną, par nosę i nūmirė. Ažušildė saulė, pradėjo galva sopėt – net kraujas par nosį šóko. Snargliai perdėm iš nosies šókti pagavo. Man ašaros iš akių šoko. Petrukas vėrė trobos duris – dūmai ir garai šoko iš vidaus. Šoka tabokas į nosę kaip patrakęs.

12. smarkiai, greitai imti ką daryti: Nusikalsi, tėvas ka šóks lupti. Jam ažsidegė smagenys, tai šóko mušties. Valgyt pastaisysiu, tada šóksiu ruoštųs. Savo nešóko dirbti rėžių, laukė, ka visi eitų. Tegu anie. šõkie pri darbo, o ne siusti! Šókau į miškus dirbt. Nieko nepakelia, o šóka gert. Kad šoks nešokęs žmogelis ponui rankas bučiuoti, teisintis. Visa pametęs, šókau atrašytų. Šoko žvirbliai kapstytis po mėšlyną ir surado vieną miežio grūdą. [Lapė] apžiūrėjus nusigando i šóko lėkt. Šókos ankstie po ligos [dirbti] ir atkrito. Pasakai, nešókstas, turi niūkti i niūkti – tada padaro. Jei pats nešókas dirbti, ta iš to nieko nebūs. Šokos žmogelis arklį vytis. Nusigandau, sako, nebišmanau, ar šókties bėgti, a klausyties. Kad būtų gera žolė esanti, kožnas šõktumias nūmoti. Gobšus nešókas duoti kam liekį daiktą. Kurstė kits kitą, bet nė vienas nesišoko nešti. | Beržai nešókas ruduoti, vėlybas būs ruduo. nevalingai, netikėtai pradėti daryti: Dagiau kaip šóko vemt i numirė. smarkiai dirbti: Šóku šóku visą dieną – i be kojų palikau: i kiaules pašerti, i karves pamilžti. Darbas šoka, darbas ir pinigus moka.

13. staigiai pradėti (augti): Kad užlytų, vėl šóktų dygt grybai. Na, dabar bulbės šõks augt, mat gražu, lietūs. Kad dabar nustot [ų] lyt, tai šoktè šókt [ų] viskas augt. staigiai pradėti, imti augti: Kad šóko [apgenėtos obelės] ūgliai kitais metais, ir atsigavo obelė. Pripyliau skysto karvės mėšlo po obelimi, tai obelys tik šóka. Šiemet pievų nieko nė [ra],
iš pavasario da buvo šókę, daba vė [l] sustojo. Atšilo, žolelė šókte šóksta į viršų. Dobilai šókos nu pavasario, bet užejo kaitros, ir panyko. Niekas nešókas – nė [ra] šilimos.

14. staiga kilti. Šóka į burną rožė – gerk durnaropes. Paršalna, i šóksta kas į plaučius. Anam šóko plaučių uždegimas. Į galvą skausmas šóka. Šóko kaži kas į koją, i turėjo nupjauti. Šóko į pirštą landuonė. Šaltekšniai nuo niežulio, kai papuškai šóka. Jau vėl dedervinės kad šóka, kad šóka nu vieno daikto. Rožė šóko galvõ [n]. Blakė inkanda, tai spuogais šóka. Jų. tu turėsi pati prisirauti, nors tau ant visų rankų didžiausios pūslės šoktų. Ant plaučių bronchitas šóko. Sąnarių uždegimas šóko. Kaip tik padirbėjant [i],
ir gulk, karštis šókąs. Šóko į galvą durnumas. Į tą šlaunį šóka skaudulys (skausmas) . Pavydas šóko, nenora pasiduoti. Išsigandęs nusispjauk, priemėtis nešoks. Vaiko rankelės šokas puškais.

15. staigiai prasidėti. Kaip šóko šaltis iš po nakties. Vėjas kokis šóko! Kaip tik rytvėjis šóka pryš saulę – tat an lytaus. Kaip šõks pagada vienu kartu, pamatysi. Pavasaris teip ūmiai šóko. Jis priėjo [ledo] trūkimą – kad šoko šturmas, ir išpluko varpas.

16. mestis į garankštį, raizgytis. Jau nė neverpk, matai, kad į gurgulus šóka. Vilnonas gijas reik įmerkti ir pamirkyti šiltame vandenė [je]:
kumet ausi, nešóks į garankštes. trauktis. Nelygu audeklas: minkštas daugiau šóksta, kietas mažiau. atlikti tam tikrą ritmingą veiksmą.

17. šokuoti, šuoliuoti: Šūku šóka šuo, kad bėga. Kai arklys šóka iš visų keturių, tai zovada. Kiek tik arklys turi šokti, pasileidžiau vieškeliu. Kita karvė eina tiltu, o kita šókte šóka: gali į griovį nušokt. Ai, kaip anys šóka, kumeliukai maži! Žiūriu žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios. Priekinės ir vidurinės [tiesiasparnių vabzdžių] kojos bėgiojamosios, užpakalinės – šokamosios. Šoktele šokau, leliumai, bėgtele bėgau, leliumai. Upelė teka, par akminis šoka. Kurgi šoki kaip blusa? Kad tu šoktái kur varle pavirtęs! Žemėj šoka, ore lekia. Šoka jautis – nėr pėdų. Juodas arklys šoka, o pėdų nepažint?
šoktinaĩ. šoktinõs: Valgis gatavas, tik eik [į darbą] šoktinaĩ. Kad eina, tik plykt plykt – šoktinõs. Šoktinõs šóka, tos kojos nepryrema.

18. ritmingai judėti (ppr. muzikos taktu): Šokdamà jauniškė miklina kojas. Kad muzikontai žaidžia, tai ir šókt reikia. Nueini [jaunystėje] rugių pjautie, ateini vakare šóktie. Vakaruška parugėj, eisma šóktų. Susikibsma tarp saũ ir šókam, net dulka gryčia. Pasidirbsma alaus, susiedus sukviesma, šóksma. Ka duodavom, ka šókdavom visokiais monais [per Užgavėnes]. Šókom į vienas kitą įsikibę, i gan. O aš jau ta šokėja, šókti aš didliai norėjau, mirtinai. Kadrilių mažiau kap keturi nešóka. Darželį šókdavom. Vienas balana šviečia, kiti šóka. Mas šókom jonkelį, kadrylį, greitpolkę. Polka tai sunku šókt labai. Šókdavo valcą, suktinį, eidavo kadriliaus, dirbs dirbs visokius ratelius, padaro lenciūgą, ir baigdavos. Visi sueina ir su mumi ratelius šóka. Vasarą ant kiemo arba kur pamiškė [je] ratelius tus labiausiai i šóks. Šókdavom, ka kurpės lakstydavo pasieniais. Šóka padus pasipustydamas. Kad šókdavom, tai šókdavom, net asla trūkinėdavo. Kap šókom su klumpukėm, tai nat pliaukši. Dar̃ daboj [o] visi, kap aš šóku. Tep smagiai šóka, kad sukas kap vijurkas. Anas kap išeina šókt, tai šuva ažu uodegos nesugaut. Kito [je] vieto [je] i tų patalkių nenorėjau šókti: pavargsu par dieną i norėsu eiti numie. Kas tamstai duos apsiaut – basos šókdavom! Atėjo velnias ir vedė ją. šóktienai. Svotas išveda jaunąją šókt, tai svotui reikėdavo stuomenys duot. Šoko pernakt kap velniai balą aždegę. Daba mergos tik šókti ir dainiuoti moka. Dabar šokiai, kur teko matyt, su rankom šoka. Dabar tai tik senam šókt – kap pipirus [grūda]. Daba vakaruškos būna, ka nors išsižiotų, sudainuotų nors vieną dainą, ale ne – tik duoda šókt, i gana. Jau visi pavargo bešókdamys, jau prašo – nebgrajyk. Dabar lig dienai šõks, o dieną ažsimerkę miega. Gavėnion nešóko seniau – vištukes gaudė. Ne visada, kada šokama, yra šoktina. Rytoj bus čia šokamas vakarėlis. Čia jų šokamoji salė. Aplink ugnį ugnytelę jaunimelio šókta. Šok, mergyte, platų ratą, kad berniokai pasdabotų. Eidamas šokti, žagružę taisė, parėjęs šokęs laukužį arė; eidama šokti staklužes taisė, parėjus šokus drobužes rietė. Šókit, vyžos, šókit šitos, ant kamaros yra kitos. Šokit, vyžai ir čebatai, ir mergelės, ik subatai. Kai aš šokau su savo berneliu, mane jauną ant rankelių nešė. Šók šók, mergele, koleik vainikuota, kai nuims vainikėlį, būsi kai parduota. Šókit, mergos, kad ir basos, čia ne purvai, čia ne rasos. Ir Dovydas šoko iš visos sylos. Šoko pelėda akla ir raiša. Išvedė žvirblis pelėdą šókti. Žiūriu – jau po langu uodai šóka. Karšės, stintės ir stintikės šók ant kranto be muzikės. Verpt – nė trukt, aust – nė stukt, o šókt – kap vėjas! Kap šókt, tai kojos kelias, o kap darbuit, tai ne. Šókt, dainuot – tai visi, verkt – nė vieno. Sunku žmogui šokti, kai kojos karklu linksta. Kulnis niežti – šokt gausi. Jei kojos padą niežti, tai teks šokt. Jauni šóka – žemė dreba, seni šóka – dantys kleba. Geriau akmenys kilot, kaip su drimba šokt. Geriau jau poterių nemokėt, ale šókt mokėk. Nori šók, nori dainiuok, vienas o vienas pamiškė [je]. Jei jaunas nešóks, a dvėsdamas žemėn šóks?! Kaip moki, taip šoki. Kaip kas moka, teip ir šóka. Kaip grajija, teip i šók (kaip liepia, taip ir dirbk) . Kaip griežia, taip ir šoka. Mandras i cigonas šókt, kai gražiai grajija. Ir meškas šokti gal išmokyti. Šoka kaip ožka ant ledo. Šoka kaip gudas ant dūdoms. Kas darbymety šoks, tas pavasarį vogs. Abu kaip vienas: vogti ir šokti. Kai pinigų yra, visi velniai šóka. Už pinigus ir velnias kazoką šoka. Boba piršlys, velnias vestuves šoka. Pažiūrėsim, kap tas šlubis šõks. Nežiūrėk, kad gražiai šóka, mažu bulvių skust nemoka. Išmoksti kaip kurmis ant velėnos šókt (visko išmoksti, pripranti) . Kap kazokas šoka, kap arklys žvengia, kap genys margas. Kai jaunas buvau, kalnus slėnius ariau, kai pasenau, mergas šokt vedžiau. Meška stovi – ausys šoka. Nei šioks keverzas, nei toks kerėpla, o su mergums šoka. Keturi šoka, du klausos, du veiza, du uosto. Ažu balto beržyno vilkas tabalą šóka.
šóktinai. Kubas su smuiku paliovė šóktinai čirškyt. trypti, trypinėti, šokinėti: Pažiūro ir žino: šókta kiškio. Nemigom [speige],
arklio kaklą apsikabinę, šókom šókom, tei išlikom gyvi. Karvės tik šoka visą dieną neėdę.

19. šokdinti 1: Na, ir ana. nuejo večerinkon, ir ėmė berniukai ją šóktie.

20. dilinti, dėvėti ritmingai judant: Ot batai: šeši metai anys nešioti, šoktì.

21. stengtis įtikti, rūpintis: Naktį kėliau penkioleka sykių, dieną ar turi šókti [apie ligonį]. Jūs apie Branį šókitėt, tai da galia išgelbėt [šieną] nuo lietaus (parveš) . Džiaukitės, kad aš aplink jus šóku. Kad aš tau šoktáu apie kokį senį! (netekėsianti už senio) . Aš jau kitap nešóksiu apie jį. Šoka apie mergas kap gaidys apie vištas. Numirtų, ir šók be rublio.

22. smarkiai kilnotis: Kaip grajyte graji [ja],
šókte šóka spragilai! Tus pėdas nespė [jo] šókt, kap suduodi [kuliant]. Tekiniai šókte šóka, toks leidimas! Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šókdams. Nytys negerai šóka, moja pagedo. Šókanti šventė, ne ant vietos pasiliekanti šventė.

23. smarkiai plakti, šokinėti. Iš bailės širdis kad uždūko, ėmė baisiai smagiai šókt. I širdis nebšóko, ir akės atšvito sužinojus. pulsuoti: Gysla šoka.
ãkys ant kaktõs šóksta. Pasako taip, ka ãkės an kãktos šóksta.
akìs į ãkį šókti piktai bartis, priešgyniauti: Pikti vaikai, akìs į ãkį šóka.
altadrỹdą šókti nieko neveikti, siausti, išdykauti: Daba galės altadrỹdą šókti – iš darbo išvarė.
ant galų̃ pir̃štų šókti karščiuotis, labai skubėti, blaškytis: Vakar tinginiavo, o šiandie an galų̃ pir̃štų šóka.
ant (kieno)
galvõs šókti valdyti, įsakinėti: Moka anas. an mūs galvõs šókt.
ant nýkščio šókti kazõką viską sparčiai dirbti: Močeka išmokino an nýkščio kazõką šókt.
ant sprándo (kam)
šókti akiplėšiškai lįsti: Visai pasiuto mergos – bernam an sprándo šóka, pusnuogės eina.
ant vienõs kójos šókti labai džiaugtis: An vienõs kójos šókom, ka carą nuvertė. Ka kas muni jauną padarytų, an vienõs kójos šókčiau. Kad tu itokį namą turėtum, tai an vienõs kójos šóktum.
į akìs (į ãkį.
akýsna.
akýsan, akýsnan, akýsa.
) šókti

1. prieštarauti, ginčytis, bartis: Pasakai ką, šóka į akìs. Tiktai ką pasakysi, tai kad šóka akỹs. Tik pasakyk ką, tai tep ir šóka in akìs kap žvėris! Boba šóka akýsna – kaip šeškas. Kodė mergos nešóka bernam į ãkį, kai nori ištekėt?! Šóksta akýsan kai gyvatė. Nešók į akìs kitam, ba pačiam iškabys. Dėde! man vyro neniekink prieš svietą, nės kaip vanags į akis tau šoksiu.

2. lįsti prie ko: Ponadievuo ir klebonuo į akis šoka, o ubagus varo laukan. Kreivas, šleivas ir in akìs šóka. Berniukas inejo tvartan, visos kiaulės šóko jam akýsnan.
į aũkštą šókti. ginčytis: Nepriduoda, šóksta į aũkštą.
į gaisràs (į pagaisras) šókti pykti, karščiuotis: Kad prisiminiau skolą, šoka į gaisras. Šoka į pagaisras, kad kas anam nepatinka.
į gálvą (galvõn) šókti

1. staiga sugalvoti, atsirasti (minčiai): Mun į gálvą šóka, ka ana trūktina (neprotinga) . Kur eini, kas šoko galvon – jau vakaras. Zosei staiga šoko mintis į galvą: be neišsigelbėtų kaip iš čia. Tik kas jam šoko į galvą staigiai viską atmainyti.

2. svaiginti: Prašom išgerti sutartuvių, tas. nešoks į galvą. Tabakas tura macnumo – šóka į gálvą: kai pirmą sykį užrūkiau, turėjau atsisėsti.
į lõpą (lõpon) šókti nuolankiai prašyti, žemintis: Šók, vaike, tėvam lopõn – gal atleis tavo nusikaltimą.
į piẽstą (į spiẽstą, piestù) šókti labai griežtai priešintis, nesutikti, ginčytis: Ka tik žodį – tuoj šóka piestù. Pasakyk ką, į piẽstą šóka. Anie šóka į spiẽstą – ką darot!

2. labai džiaugtis: Ka ans pasisakė, ka vokiškai moka, vokietys net piestù šóka.
į síeną šókti. nežinoti ką daryti susijaudinus.
į skrybas šokti. labai šėlti.
į stū́gas šókti. nerimauti, karščiuotis.
į stul̃pą šókti baidytis: Arkliai pamatė gyvatę, tuoj stulpañ šóka.
į ùgnį [ir į vándenį] šóktų viską padarytų: Anas dėl Liucės būtų šokęs į ugnį ir į vandenį. Pažįstu gerai dėdienę. Dėl savųjų ji šoktų į ugnį, kad tik juos pasisektų gelbėti.
kadrỹlių šókti būti linksmam, gerai nusiteikusiam: Ka tu šiandieną kadrỹlių šóki.
krùpę šókti. nugaromis susiglaudus ir rankomis susikabinus šokinėti.
lìgi lubų̃ šókti. Lìgi lubų̃ šóka iš pasiutimo.
nórs į síeną šók. Nórs į síeną šók – nebėr paso.
nórs per lángą šók. Nor per langą šok, tep buvo man. Nenoriu [mieste] būt, nór per lángą šók.
pagal̃ (kieno)
dū̃dą šókti aklai klausyti: Ir vėl graužiniai, laužadžiai žabos, kinkys… Ir visi turės pagal jų dūdą šokti…. Vaikigalis gros, o tu, seni, šok pagal jo dūdą.
per aukštaĩ šókti. siekti negalimo dalyko: Jis par aukštaĩ šóka, jei nori, kad tokia jauna merga už jo eitų.
per tvõrą šókti džiaugtis: Buvo, šókam per tvõrą – pavalgę buvom.
per virvùtę šókti būti paklusniam: Viršininkas taip visus suėmė, kad visi šóka per virvùtę.
po žarijàs šókti patirti vargo: Tegul, bjaurybė, ir jis pasimokina po žarijas šokti!
sal̃dę šókti pataikauti: Sal̃dę jis prieš poną šóka.
sáldų tañcių šók; .
síenomis šókti. labai išsigandus puldinėti.
šlúota šóka [kampè] . Per vestuves ir šlúota kampè šóka. Prieš vestuves i šlúotos, i velniai šóka, ale mes nieko nenugirdom, ka jis y [ra] ženotas.
vė́jai šóka. tuščia.
velniaĩ šóka su rãganom;
vélnias kazõką šóka. Šiandien velniaĩ su rãganom šóka, baisu lauk nosį iškišt. Neik niekur – lauke vélnias kazõką šóka.
antšókti.

1. užšokti: Antšókau ant to arklio ir išjojau į mišką. Mun taip ant galvos kaip šoko tas šuo par torą ir antšóko. Varlė antšóko ant kojos – ir išsigandai. Kas an to bokšto su arkliu antšóks, tas gaus ano. vieną dukterį. Gandrui lekant, pečlinda antšóko gandrui ant nugaros, įsikibo į plunksnas. Antšokęs žirgą, parūko.

2. ištrykšti: Prapjauk landuonį, kad antšoktų krau [ja] s. Prapjovus skaudulį, antšoko kraujai su pūliais. Biškį buvo beketančios ašaros antšókti. Ale i troški, ka kartais antšóksta prakaitas ant nosės.

3. staiga atsirasti. Ant nosės antšóko puškas. Karštis buvo ant visos galvelės antšokęs.

4. užtikti, rasti: Šokau šokau po šunbalius, dar mergą antšokau ir gavau piktąją ligą.
apšókti.

1. apipulti, apsupti iš visų pusių: Tuojaus apšoko mane keturi šunes: vienas vampt vampt lojo, kitas cyp cyp cypė, trečias vau vau kaukė. Kai tik atvažiavo pas ugnį, tuojau žmogžudžiai apšoko juos. Tuoj apšoko tą poną trisdešimt liokajų.

2. aplenkti šokant į tolį arba į aukštį: Šok nešokęs, tu manęs neapšóksi. Jis tave, broliuk, jau apšóko (labiau pagarsėjo) .

3. apdirbti, nudirbti: Didžiūsius darbus apšókau, pasėdėsu. Taigi ir be mañ apšõks – tiek žmonių. Pavargsti, iki tą trūsą apšóki. Dar nebaigė aušti, o Rapolas jau nusiskuto, apšokęs ryto liuobą.

4. apžiūrėti, aptarnauti: Vyrai nora, kad apšõktų anus [žmonos],
neburbėtų. Jam mat, kad turėt [ų] arklio sveikatą [pati, ] darbus padirbt [ų],
jį apšõkt [ų],
– tai gerai. Ta marti ir moka apie tuos senukus apšókt. Parėjus namo, dar savo gyvulukus apšókau, apžiūrėjau. Pogulis jam! O tu čia žinokis, tu čia plūkis, tu čia apšok visus namus ir jį patį.

5. apsipilti (ppr. ašaromis), išriedėti, ištrykšti: Gailu vaikų – ašaros apšóko. Akys ašarom apšóka, kai pagalvoju, kaip sunkiai ji gyvena. Bobai iš apmaudo net ašaros apšóko. Veizuos aš į aną, ir akys muno ašaroms apšoka iš to džiaugsmo. O Joneliui, nors ausys peršėjo, net ašaros apšoko, bet džiaugiasi k (raidę) pažinęs.

6. apaugti, aptekti spuogais, apšašti: Išsigando vaikas, ir apšóko visa burna. Visas kūnas apšóko tokiais raudonais puškais. Tas muno vaikẽlius apšókęs yra. Lūpos muno y [ra] apšókusios. Dabar tokios posargos užejo: skauda galva, apšóksta lūpos. Papjovėjau nuogas, ir apšóko nugara pūtėlėm. Apšókusios kojos į rinkį, i nenugydo. Mano liežiuvį spuogai apšóko.
7.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antsokti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


© 2009 - 2019 www.zodynas.lt