antskelti

skélti, skẽlia (skélti), skė́lė.

1. kirsti, dalyti pusiau, į dalis: Riekiu, skeliu. Tu skelì medį, o ana su plaštaka skėlė jam par ausį. Kam skeli pagalį? Iš lazdų (lazdynų) skẽlia [skalas],
skusdo ir pina su šiaudais sėtuves. Pagalaitį skẽlia, pririša prie milo. Lašinių nei to, nei to [meitėlio] neskė́lė (nerėžė išilgai), tik tep sukapojo an mėsos. Aš šiandien kerą skelù, ryto [j] dieną su šakele kabinu, poryto [j] su grėbleliu. Itas klynas gerai skẽlia pagalius. Misliu sau – geras bus grąžyt [grąžtelis],
neskel̃s. Ir kaip koks smarkus bindokas skéldavo kaulus. Sūris buvo kirviu skeltas, o sviestu blizgėjo ir burnoj tirpo. | Nuo danties skė́lė (kirto) žandikaulį. O žemė trešėjo, ir olės skėlės.

2. skaldant, kertant daryti, gaminti: Iš šakutelių pinsiu važelį širvam žirgui kinkyt, iš liemenelio skelsiu jungelį šėmiem veršeliam jungt. Kirskit žalią liepelę, skélkit baltas lenteles.

3. dalyti perpus ar į dalis: Žemę per pusę skelsi – nei vienam gyvenimas, nei kitam. | Tą klausimą reikia skelti į du. Žemę skélsimės perpus. skirti dalį ko: Duktė tekėjo, tai skė́lė iš tos pačios žemės. Valakas vis dėlto yra mudviejų, ir aš išėjęs tuoj nuo tavęs pusę skeliuos su visa puse kad ir tavo pasistatytų trobų. atskirti nuo ko: Oi skėlė, skėlė žalią rūtelę nuog diemedėlio. būti atsiskyrusiam, šalintis, skirtis: Anas nor bagotesnis, ale nuo kitų nesiskelia.

4. siūti su įkirpimu, su skeltuku: Švarkai šonūse skeltì. Už kelio biškį skéltos dar tos kelnės. Dabar daugumas siuvas vėl skéltus [paltus]. Su skeltu paltu gera eiti, gera joti, tik negera užsikloti.

5. pramušti, pradaužti, sužaloti: Vis iš avarijų: tai galvos skéltos, tai šonkauliai laužti. pjaustyti dalimis: In tris dalis skeliu cibulį. Norėjau bulbas skelt.

6. mušti, smogti: Skélk į kaktą, daugiau nebelįs! Kad skélsiu par žandą, tai žinosi keiktis! Tu tai nelįsk in mane, bo kad skélsiu intausin, tai tuoj nuvirsi! Atsitrauk, be kai skélsiu ausin, tai žinosi, kur pipirai auga! Iš baimės ji tiesiog nebesurado žodžių pasiteisinti ir skėlė jam antausį. Dabar ir ausin darmai niekas nèskelia. Kai skelsiu per puodynę (galvą), tai prašvis! Atstok, o skélsu į prusną, ka daugiau nebnorėsi! Su tuo karštu samčiu ka skélsiu į tą kramę, i žinosi! Judošiams skelsiu per pat makaulę! Kogi tu tęjauka rėki, lygu tave kas skẽlia! belsti, trenkti: Batais šaligatvį smarkiai skeldamas, Valentas skubėjo į nurodytą darbo vietą. Jis taip kulnimi skeldavo (trepteldavo šokdamas), kad net jaunoji prie jo labiau lipdavo.

7. skiltuvu ar kuo kitu išgauti ugnį: Titnagai, sako, buvo, skélti reikėjo į kempines. Liuob skélti kažkaip iš kokio ten titnago [ugnį]. Nuog beržo grybus paima ir skẽlia ugnį. Kaip tik išėjo, tuojaus skėlė skiltuvą, senis pribuvo. Sudžiūvęs buvau žmogus, galėjo ugnį skelti iš munęs. | Žaibai po vienas kito skelia ugnį (plieskia) . Protesto balsas, toks griežtas ir savas, skėlė žaibus iš širdies. Talento kibirkštis man tenka skelti iš savęs katorgišku darbu.

8. trenkti, kirsti. Žaibas kaip skė́lė ir užudegė klojimą. Jeigu skels [perkūnas],
tai vis skels tan akmenin. Ant didelio akmenio nereikia sėdėti – galia žaibas skélti.

9. privirinti plieną ant ašmenų: Aš skeliù kirvį su plienu, o tu skelk dalgį, kurs yra ant anskalų paskirtas.

10. labai skaudėti (galvą): Galvą skẽlia, žyvatą sopa. Teip skẽlia galvą, teip smel̃kia! Šiandiej man galvą skeltè skẽlia. Net galvą skẽlia nuo rūpesčių. Jo širdį skėlė didžiausias sopulys. Pirkaitę kūrenant, galvą sugavo, tai dabar pakaušį kad skẽlia, kad skẽlia! Galvą skẽlia kai kirviu. Eik tu, vaikali, čia šitai skel tą kaulą. Man nūnai galvą skẽlia, kap klynais varo.

11. smarkiai eiti, bėgti ir pan.: Pavalgiau, o dabar skelsiu į Krekenavą. Ot skė́lėm greitai: per valandą parėjom. Visi dūmė šilelin. Skėliau ir aš, kiek kojos neša.

12. smarkiai šokti: Jonas kad skẽlia polką – už visus daugiau. Klubo salėje vaikinai skelia šeiką.

13. drąsiai sakyti, rėžti: Aš mat tiesiai į akis tiesos neskėliau. Skelia žodį po žodžio, sakinį po sakinio deda.

14. lošti (kortomis): Aš kiekvieną šeštadienį pulką (preferansą) ten skeliu. Tenai kortomis skelia, o skelia ne iš juoko. Tai jo sena liga.
kaĩp į gálvą skéltas

1. labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Rėkė kaip į galvą skeltas. Ko bliauni kaĩp galvõn skéltas?!

2. labai greitai, skubiai (bėga, lekia ir pan): Nubėgo kaĩp į gálvą skéltas. Grigo mergaičių draugė kaip galvon skelta šauna atgal namulio.
net dañtys skẽlia ùgnį labai garsiai, smarkiai (kalba): Kai eina – net žemė dreba, kai kalba – net dantys ugnį skelia.
net skẽlia. labai (raudonas): Boba raudona net skẽlia, o sveikatos nėr.
net ugnìs skẽlias iš pãdų labai smarkiai (lekia, bėga): Kad lekia, kad katuoja, net dangus su žeme maišos, ugnis iš padų skelias.
net vyžà skẽlia ùgnį labai smarkiai (eina, lekia, šoka, dirba): Kad šoksma, net ugnį vyža skels. Kad mėžia par purvyną, net vyža ugnį skelia. Kai išeis tokia grėbėja grėbt, tai net vyžà ùgnį skel̃s.
antskélti, añtskelia, antskė́lė. užmesti, privirinti plieną (ppr. ašmenims): Nuvežk plūgą į kalvę – lai añtskelia noragą. Antskélk mun ekėtes. Antskélti kirvį. Noragus, kirvį su plienu antskė́liau.
šìrdį antskélti pasistiprinti, atsigauti: Išklūkiau (išprašiau) skybulelį lašinių širdžiai antskelti.
apskélti, àpskelia, apskė́lė. skeliant, žiebiant apsukti aplink ką: Reik galvą apskélti su skiltuvu nu ugnies lekančiosios. Ir smilkė, ir laumės žolių supešusi iš patvorių padėdavo po priegalvėliu; senajai Šimkuvienei leido anglis sumesti, titnagu apskelti.
atskélti, àtskelia, atskė́lė.

1. skeliant atidalyti, atplėšti: Atskélk skalą nuo skalinio. Lentos kraštas atskéltas. Atskélk pagaliuką, bus purvui nukrapštyt. Vieną pliauskę atskė́lė. Vienai blogai: niekas pagalelio neatskéls, maišelio nepakels. Kalnai it atskelti nusileidžia į vandenį. Gal šakalio neatsiskė́lei, kad negali įkurt? Atsiskélk balaną ir pasišviesi. Atsiskélk pagalioko i inkursi.

2. atskirti, atidalyti nuo visumos: Te nuo Meškelio atskė́lė du vienkiemiu. Galulaukė [je] penkius ektarus atskė́lė. Darbininkai tikėjosi atskelsią dalį įgulos ir nuvesią ją paskui save. | Atskeltas [nuo bažnyčios]. Abu kaip vieno kelmo – nei gražiu neatskirsi, nei piktu neatskelsi. Atsiskėlė nuo bažnyčios.

3. piktai atsakyti, atšauti, atrėžti: Kai vis atskélsi, tai ir bijos.
įskélti, į̃skelia, įskė́lė.

1. padaryti plyšį, įskilimą kertant, kalant: Džiūsta įskeltà kartelė grėblio kotui. Įskė́lę pagalioką, įspraudėm gyvatę ir nešamės namo. Kaltu stulpą inskėlė ir liepė meškai savo pirštus skylėn kišti. [Kirviu] į labai didelį kelmą jis įskėlė didelį plyšį. Be skiedros ir pagalio neinskélsi. įlenkti: Ta obels šaka i stogą įskė́lė.

2. pajėgti skelti: Malkos sunkiai į̃skeliamos.

3. praskaldyti, prakapoti: Inskélk malkų prakurt pečių.

4. įsmeigti, įbesti, įkirsti: Peilis uodegon įskeltas. Kad būtų šiekšta, būt kirvis inskeltas. įsprausti, kad sugnybtų: Katei inskė́lė pagalį uodegon i paleidė.

5. įlaužti, sužaloti: Čia vienam, čia kitam [žąsiukui] įskeltà to [ji] kojelė.

6. įtvoti, užkirsti (smūgį): Pamėginęs būtai tu senovėje taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada. Reiks įskélt į ausį, tada atsiminsi.

7. padaryti įkarpą, skeltuką: Švarką įskélti užpakalyje. Švarkas nugaroje įskeltas.

8. skeliant įžiebti, uždegti: Įskélk ugnį su skiltuvu iš titnango (titnago). Neiñskeli skiltuvo, duok man – inskélsiu. Kad nesi įgudęs, tai ugnies ir neįskélsi. Įskélti šovinį. Senio akyse nauji laikai įskėlė išdidumo kibirkštėles. Mažiausias moters prieštaravimas įskeldavo negreit užgesinamą vyro pyktį. Greičiausiai rekrutai ir įskels tą kibirkštį (bus akstinas), kuri uždegs sukilimo gaisrą. Neturi degtukų, tai įsiskélk iš titnago ugnies.

9. nutiesti, išvesti: Buvo įskéltas kelalis stačiai į kapus.

10. įskiepyti. . Esi įskeltas ing gerą alyvos medį. Ir įskélt jon ščiepelius visokių gamtų šventųjų. Vierą … ing širdis … įskelti ir įšakninti. įdiegti, įtvirtinti: Galėjo stipriaus įskelti tose šalyse krikščionystę.
į gálvą įsiskélti tvirtai nuspręsti, nutarti: Insiskė́lė galvõn neskeltie gyvenvietėn.
kaĩp įskéltas labai garsiai, smarkiai (rėkia, šaukia): Ikpiet rėkė kàp inskéltas. Rėkia vison galvon kàp inskéltas.
išskélti, ìšskelia, išskė́lė.

1. skeliant padaryti: Iš to lenkto uosio galėsim išskélti šlajom pavažas. Iš balto diemedėlio išskelsiu irklelį. Ei išskel̃s, išskel̃s baltas lentužėles, dirbdins naujas staklužėles. O kai jis pakirs žalią liepelę, išskels baltas lenteles.

2. skeliant atsidalyti: Te balana, išsiskélk šupulį dantims išsikrapštyti.

3. smūgiu išdaužti, išrėžti (dalį ko): Velnias rėžęs [blezdingai] su lenciūgu, uodegą kaip skelte išskėlęs.

4. išsikelti, atsiskirti: Išsiskė́lę iš sodžiaus, dabar sau gyvenam vieni.

5. skeliant išgauti, įžiebti: Senovė [je] nebuvo tų degtukų, išskéldavo ugnį. Ižskeliu ugnį. Matai, tai tu esi už mane tvirtesnis, kad tu ugnį iš akmino išskeli. Pakilk! ir išskėlęs kibirkštį iš savo krūtinės, iš aukšto po kojų mums kriski ant kieto akmens. Raudys, išsiskėlęs iš titnago, pypkiavo.

6. prasikalti, praskilti: Išsikalo vištelis, išsiskėlė.

7. kurį laiką labai skaudėti: Dvi paras galvą išskė́lė, nemigau.

8. drąsiai išsakyti, išrėžti: Aš jam viską išskėliau akysna.
nuskélti, nùskelia, nuskė́lė.

1. skeliant atidalyti: Nuskė́lė [akmens] gabalą sklepu [i]. Medys kuris per pusę nuskéltas, kuris visai nulaužtas. Įsiutęs perkūnas nuskėlė ąžuolo viršūnę, sudraskė šakų vainiką. Nuskélti lentos kraštą.

2. smūgiu sužaloti, numušti, pramušti: Nuskėlė pakaušį su pagaliu. Vienam antakį nuvožė, kitam kaktą nuskėlė. Kiek nulaužei rankų, kojų, kiek nosių nuskėlei. Prašyk pondievo sveikatos i kad sektumias dar darbas, ka kramę nenusiskeltumi kame beidamas.

3. nušauti: Aš juos du nuskė́liau i pabėgau.

4. nukirpti: Vienas palas nuskéltas, kitas ne.
paskélti, pàskelia, paskė́lė

1. skeliant atidalyti, atskelti: Paskéldavo medžių i žibindavo. Padėk po pečiu pliauckų – nebėra iš ko šakalių pasiskelti.

2. pajėgti skelti.

3. kurį laiką skelti.

4. palošti: Kadangi mes kaip tik keturiese, tai, aš manau, galėtume kortomis paskelti.
pérskelti.

1. skeliant perdalyti: Perskeltas. Párskelti medį. Vinkšną reik skaldyti į rinkį – párskelti negal. Pagalys su šaka, nepérskelia, keikias. Perkūnija y [ra] trenkusi – į kelius šmotus y [ra] tatai párskeltas tas ąžuolas. Pagalį parpjauni par pusę ir párskeli. Lazdyną nukerta i daugiau párskelia. Reikia perskelt kairioja gyvulio ausis ir tuo krauju patrint gyvulio panosė. Giliai įvarytas kylys perskėlė medį. Pyko [Laurynas],
kam ugnį kuria ne perskeltu, o visu degtuku. Vagiu perskeliu ką. Ir tur jo sparnus perrėžti (perskelti), o nenulaužyti. | Pérskelti atomą. Našlaičių ašaros akmenį perskelia. supjaustyti: Kai verdi, tai reikia pérskelt bulbos. susidėti iš kelių dalių, būti nevientisam: Kanopa perskelta. Perskeltus nagus tur. Dėl ko blezdingos uodega parskelta? | Vis, kas nagus perskel (kieno nagai perskelti) ir grumul tarp žvėrų, tatai valgykiat.

2. perskirti, perdalyti: Didelius pėdus pusiau párskėlė. | Sklypą perskelsim pusiau. Ir perskėlei marius po veidu jų, teip jog perėjo viduriu marių sausomis. | Spalio revoliucija perskėlė visą pasaulį į dvi sistemas: kapitalizmo sistemą ir socializmo sistemą. Alyvų kalnas pusiau persiskels.

3. pasiūti su įkirpimu, su skeltuku: Užpakaly paltukas parskéltas. Anims reikės pasiūdinti šarkus parskeltoms subinėms.

4. pradaužti, pramušti: Ne šventoji nė aš tesu – galiu párskelti tau kramę. Parskė́lė galvą, ir tiek. Pérskelta buvo ranka. Kame jūs tą kaktą párskėlę [si] ? Mama irgi būtų atvažiavusi, bet yra pársiskėlusi lūpą. Jau ką pas tetą tu gausi, – akmenio galvai pérsiskelt negautai.
praskélti, pràskelia, praskė́lė.

1. kiek įskelti: Praskélti lazdos galą.

2. praskaldyti: Praskélk šakalių – nebus kuo įkurti. Tas Kazė jau toks lebeda, kad nė malkų nemoka praskélti! Praskė́lė balanų nedaugį ir atsigulė. Praskélkis skibų, antsidėk.

3. pramušti, pradaužti: Pasisaugok, kad tau galvos nepraskel̃tų. Jam jau lūpa praskelta. Našlaičių ašaros ir akmenį praskelia. Lėkdamas nuo suolo, ir galvą prasiskė́lė. Jei akmenio neparsivežtai, galvai prasiskélt nerastai (neakmenuota vieta) . Pas tą skūpuolį negausi akmenio galvai prasiskélt. Iš ano gali gauti tik akminą galvai prasiskélti.

4. skeliant įsižiebti, uždegti: Reikia ugnies prasiskélti.
priskélti, prìskelia, priskė́lė.

1. priskaldyti: Priskélk balanų. Prikapotai malkos kojų rankelių, priskeltai balanų mano petelių, privytai pantelių mano kaselių.

2. priskirti: Pryskė́lė mumis pry Šilalės [rajono]. | Ing kurį prilyginimą mirties ir mes esme priskeltaĩs.

3. privirinti, primesti plieno ašmenims: Dalgiui plieno priskélti. Kirviui plieną priskélti, užmesti. Priskeltà geležis. Kirvis kaip nūdylna, atbunka, reik pryskélti. Priskélsu kirvį, tik duok antskalą. Kalvis priskėlė nudilusius noragus. Plienu priskeliu. Pryskélti jekšį. Mani pagydė – teip kaip plienu priskė́lė. Kaip su plienu širdį priskėlė (atgaivino) .
razskélti, ràzskelia, razskė́lė.

1. perskelti: Prie kamliui pagalys sunku razskélt. Grauzmas akmenį razskė́lė.

2. susimušti, susidaužti: Lėkdamas paslydavo ir galvą razskė́lė.
suskélti, sùskelia, suskė́lė

1. įsižiebti ugnį: Kanopele vartus atsikelsiu, packavele ugnelę susiskelsiu.

2. sulydyti, sudurti: Suskélk gelžį.

3. suduoti, sušerti: Abiem rankom smagiai suskėlė jam per ausis.

4. smagiai papasakoti: Jeigu kas, jis ne tokią istoriją suskels.

5. sulošti: Suskélkim kortom. Suskélti akytės (sulošti „dvidešimt vieną“ akį) .
užskélti, ùžskelia, užskė́lė

1. skeliant užžiebti, uždegti: Užskelia ugnį iš pinties. Kap žùskelia ugnį [, pypkę degdamas],
iš tolo rodos kūrinas.

2. prilydyti, užmesti: Nešu kirvį į kalvę, kad plieno užskeltų.

3. užduoti, sušerti: Pristoja prie to vaiko šitas, tai tas neiškentęs ir užùskelia. Užskė́lei per ausį ir eik sau.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antskelti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis