antšerti

.
šérti, šẽria, šė́rė

1. duoti gyvuliui ėsti: Ten reikės kiaules šérti, ne vainikus pinti. Motriškos darbas kiaules šérti. Kiaules šérti – tai da ne rugius kirsti. Bernai šẽria karves, malkų pripjauna. Kai ėmė žmonys iš pieno gyvent, tai karves geriau šė́rė kaip arklius. Pjaujam i nešam – tvarte šẽriam. Iš miegos ka šérsi, kiaulių būs – iš knygų šértos tokios i kiaulės. Pešu šieną karvei šérti. Kas liekna, karves šẽriam. Mažai kas šérdavo kiaules su miltais, daugiausia arklius šérdavo. Aš arklį avižomis šeriù. Buvo sunkų metų, buvo tokių, kad stogus lupo ir gyvulius šė́rė. Ardė ir šė́rė nuog kluonų. Nešérdavo kiaulių, rudenį tik pradėdavo pageryt. Kiaules vienu pienu šeria. Kuo šérsim, kad bulbojų neturėsim? Nėr kuom buvo šẽria. Vieną karvaitę turi – ir tos nėr kuoj šért. Su bėda šẽriam. Tuomi tvyro arklys, kad gerai šerì. Šėriau žirgelį per nedėlėlę. Stovi stovi jo žirgelis jau tris dienas nešertas. Šerk šerdamas žirgelį. Aš da buvau nešė́rusi tų paršelių, o ana įpylė jau savo paršeliams. Aš turėjau žilą ožį šeriamą. Atejo čėsas šẽramasis – ir eik šérti. Parvažiavo šẽriamu laiku: ve, reikia liuobtis. Šeramúoju laiku eitam gulti, ka nėr žibalo. Išvažiuodavom, kai tik praaušta, šẽriamu laiku, kai gyvolius šeria. Arkliai nešertì žvengia. Brolio šerta – tai josiu, tai josiu. Nešérta (kol nepašėrė) neis [trobon]. Šerk [kuliamąją] mašiną (leisk javus) lygiai, ba dažnai tuščiai eina. Mašinikė ta piningais šeramà (brangi eksploatuoti) . Kas šeria, tas ir melžia. Svetima karvė ne šeriamà, tik melžiama. Jei nori jot, tai ir arklį šerk. Nešėrus nevažiuosi. Nešertu arkliu nevažiuosi. Gerai šersi – smarkiai važiuosi. Gulėdamas šersi – stačias važiuosi, stačias šersi – gulėdamas važiuosi. Nešerti arkliai ir kieme suklups. Kap šer̃s, tep darbuis. Bagoto gyvulius Dievas šeria, o velnias girdo. Tu esi geras velniams žiemą šert. Niekas nei šeria, nei girdo, o vis tunka. Kas eit storyn nèšeramas? Visi jodo (joja), o nieks nešeria. Gyvulius šerdamas, žmones penėdamas, eina per laukus žvangėdamas. Vieną oželį turiu ir tą koše šeriu. Pavakariai – i eina šértis. Vienai ir šértis, ir vandenio atsinešt – sunku. Kiaules šeríes, tada vėl skubinies verpt. Kap veršis guli išvirtęs, o tėvas šẽrias, girdos. O ka numie esi, tai šérkies, tai vis darbo išranda. Ir parejusi jau ta žmona pietų šérties. Jau seniai aš bešė́riaus. Vaikis šẽras. Šeimininkai patys šeriasi, girdosi gyvulius, nes vaikų, piemenų nesugaudysi po sodžių. Šeranties eita vaikai gulti, kad nėr žibalo. mitinti, maitinti (žuvis, bites ir pan), lesinti: Kuoj šerì žuvis? Vyriausias prisakymas bitininkystėje yra: šerk bitis! Reikia šért bitės – ir akies medaus nėra. Musėles gaudo [kregždės],
vaikus šẽra. Antę šérk i šérk: pati nemaitinas. Žiemą vis šẽriam tuos visus lauko paukščius. Gužutis iš snapo vaikus šẽria, matyt, atryja. duoti suėsti gyvuliui: Tas virkščias karvėm šẽriam. Kap miltus šẽria, tai ir karvės gražios. Silkes su bulbėm dažydavo, o pieno, varškės būdavo, tai kiaulium šérdavo. Šer žalią šienelį, žalias raskileles, šer ir muno dobilelį su žaliu šieneliu. Nieks nėr šérti. Ar šėrei pietus? Paskui abi puolė pietus šerti. Šeriamųjų burokų nesodindavo. Geriausius ruginius šeramuosius miltus prisiūlo už pigiausią prekę.

2. dirbti šėriko darbą: Dabar jau anas veršius fermoj šẽria. Aš šė́riau aštuonis arklius. Kiaules esav šė́rusi penkis metus. Pats šėrė, pats milžo, ta (tai) tas bandžius, o teip – piemuo. Žiemą vyresnė sesuo šėrė gyvulius dvare, o aš bėgdavau padėt. Eik, sako, čia už tarnaitę kiaulių šérti. Ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šė́rei. Nū tų trijų siuntė tą gudrįjį šérti karaliaus šimelį. Tas pats šėrikas galvijus ir arklius šeria.

3. auginti, laikyti, prižiūrėti gyvulį: Nupirkau paršeluką vieną, šerù anai. Kame aš čia šérsu kiaules? Šẽra penkias kiaules, veršį šẽra. Kiaulių žiemos laike šė́riau dešimt, vasaros laike iki dvidešimt. Bekonus šė́rėv, avių turėjov. Dvi avi šẽra. Liauzgų, negurbų kuilį vargu šérti ant žiemos, bo jis tuo sukimbsta į kenkles, kad jam skyru nepakaišai. Šėriau žirgelį dėl gražumėlio, auginau mergelę dėl razumėlio. Šerk, tėveli, ma [n] žirgelį, pirk tyminį balnužėlį. Šė́riau šė́riau juodbėrėlį visą rudenėlį. Kam tu šeri žirgelį nejodams, kam tu myli mergelę neimdams? Ar tau nubodo valnios dienelės, ar valnios dienelės, ar žirgas šértie? Du šimtu yra bulių šẽrama Pakražantė [je]. Tik tinginys galia turėt brudo, galia utėles šért. Da, matyt, utėlių nešė́ręs (vargdamas nebuvai aptekęs gyviu), ka tep kalbi? Dvejus metus apkasuose utėles šėriau. Laikyčiau kiaules ir šérčiaus. Visas kiaules par žiemą šértis jau sunku, tai pjovėm. Šėriausi žirgelį sau juodbėrėlį, atlankiau mergelę kas subatėlę. Sako, bekoniuką šeriąsýs. Esam šė́rusys keturius arklius važiuojamus.

4. auginti mėsai, tukinti, penėti: Baigiam šért meitėlį, reiks greit pjaut. Šerúos penkias kiaules. Rugiais gerais šẽrias kiaulės.

5. maitinti žmogų: Ūkininkai šė́rė vaikius, merges su plutoms. Tėvai nebìšera, žentas ydžių ieško. Vieną vestuvių dieną svočia turėdavo šért. Lietuviai jus (juos) maitins ir šersai. Nės dosningas Dievs kiekvieną žino pasotyt, ale su pilnoms saujoms mus vis šért nežadėjo. Aš tave dyką šeriù. Da aš jį šė́riau per visą žiemą. Tiek tu iš mūsų ir naudos turėsi šitep šerdama. Peržiem šė́riau jį be vieno rublio. Ką, ar aš visų kekšių vaikus šersiu! Lai eina po žalčio, bene aš anus šérsu! | Tat tus kaukus turėjo, mat anie esantys šẽramys. Kas tą kauką gerai šẽra, taip anam gerai neša. Liuob anus kleckais šérs, tus kaukus. Žemė visus šẽra, visus i suėda. Kas aria, tai visus šẽria. Tu mane šerì, kad aš nenumirtau, aš tau dirbu, kad neužmigtau. Visus dengia, visus šeria, pats nieko nevalgo. Ir už ką perkūną Dievas šẽria (kam jis laikomas, jei netrenkia nusidėjėlių) ?! padėti valgyti, valgydinti: Pats šaukšto nebepakelu, jeigu nešer̃tų, badu numirčio. Tokią būzę verda i vaikus šẽra. Košę su pirštu reikėjo šérti. Manų košę išvirsi, su šaukšteliu šérsi vaiką. Ligonis neima valgyt, tai aš turiu jį šért, penėt.

6. džiauti javus jaujoje ant ardų: Šérk kietai jaują. Nupjaudavo rugius, šérdavo į jaujas, sustatydavo gražiai kūlius. Parsiveža vežimiukę, pasiverčia i šẽria į jaują. Jaujo [je] da yr ardai aukštai, kur linus šẽria. Šẽram į reją, ir tad linus ruilė [ja]. Šeriamà jauja.

7. mušti, kirsti, rėžti norint įskaudinti: Nelįsk, gausi šérti. Šérk nešérk – lenda, ir gana. Rankas ažusuka ir šẽria. Kad aš tau šérsiu! Šérk su ranka, tegul ana eina tolyn. Šė́rė pilvan kai bubinan ir pramušė žarnas. Tie tik šẽria kulnan arkliu [i],
nebegaliu su dviračiu pavyt. Kap valgytie maža, šẽria kakton šaukštu. Kaip tam šuniui šė́rė, ir paspylė auksiniai pinigai. Davė jam pakinkytą baltą arklį ir pasakė, kad visur galima šert anas, tikt kad par galvą nešertų. Šerki žirgui per šlaunelę, – kam sustojo tau ant kelio! Už pinigus ir velnias šoka, už dyka niekas par ausį nešeria. Kur šeri, te sopa. Kuom turiu, tuom šeriù. Kuo Dievas šẽria, tuo užgauna. Polaidžios [e] tie tik šẽria arklius, daužo. Šẽriamas arklys (rambus, kurį reikia pliekti) . Nubėgo kaip galvon šértas. Susigaužė tarytum į galvą šertas. Vaiką viena ranka šerk, kita glostyk – bus žmogus. Jei arklio avižom nešersi, tai važiuodamas botagu šersi. Šuva šertas užmojimo bijo. Jau kartą šértas (baustas), tai važinėk be strioko – kogi skrendi kaip peršertas! trenkti, tvoti: Kultuvo buožę suka ir šẽria, suka ir šẽria. Vyras supykęs šė́rė kumščiu stalan. Lazdą pastvėrė ir iš peties užsimojęs per maišą šėrė. Šẽria tuos linuos, skersos šẽria, kad spaliai išbyrėt. | Perkūnas šė́rė ir uždegė [namą]. mesti, sviesti: Duobę iškasi, gilumon šérk, tai dun – toks garsas.

8. smarkiai lyti, pilti: Teip šẽria lietus, net nosį baisu iškišt. Rodos, ir debesio nėra, ale šẽria tai šẽria. Lietus tep šẽria, kad net burbuolės in balų stojas. Kad šẽria ledais! | Bombom pradė [jo] šért.

9. greitai, smarkiai eiti, bėgti, važiuoti: Kad šẽria, kad šẽria teip greitai, tikriausiai bijo lietaus. Išejau šituo viešiakeliu, ir tada šért šért visą naktį. Kad sveiki būsma, šérsma [Zarasuos]. Iškišę liežuvius per miestą šeria. Tai, bra, Jono šiandiej šérta – nuo pat Anykščių!

10. smarkiai ką daryti, dirbti: Sūnai mokyti, al rankoves pasiraitę kad šẽria (pjauna) .

11. pirkti: Reiks šért gerą arklį.
akìs šérti grožėtis: Visiems buvo akìs šérti iš tų juokų darymo.
į rañką (rañkon) šérti lažintis: Penkiolika tonų bus – galiu rañkon šért.
káilį šérti mušti: Tokį vyrą gaut, kad káilį šer̃tų – tai tau!
kanãpėmis šérti botagu pliekti: Panevėžiečiai, sako, kanapėmis arklius šerią̃, mes – avižoms. Jo arkliai parmušti, kanãpėm šeriamì.
ne vãkar košè šértas suaugęs, viską suprantantis: Žinom mes ano gerumą – ne vakar koše teesam šerti.
óžį šérti ožiuotis: Nešérk óžį, aš tau aną su diržu išvarysiu.
plùtomis šérti. neapkęsti. .
antšérti, añtšeria, antšė́rė. įšerti, įpenėti: Šerant [jautį] gal antšérti kokį centnierį.
apšérti, àpšeria, apšė́rė.

1. visiems paduoti ėsti, apliuobti (gyvulius): Apšė́riau gyvulius, apsiruošiau vìsa. Tik apšért arkliai ir eit sau! Apšérkit karves ir grūskitės, kur norit. Apšė́rei, pasgirdei gyvuolius i in pečiaus gulì. Kiaules apšérsi, karves pamilši, valgyti išvirsi. Gyvolius reikėjo apšérti nakties laike. Daug buvo jaučių ir karvių, vienas kerdžius negalėjo visų apšérti. Apšerkit arklius, parneškit pelų. Atsikėliau, apsišė́riau arklius. Žiemą visas darbas – tik apsišért. Vyrai miškan, tada gyvulius apsìšeri, vėl skubinies [ruoštis]. Viską ans padeda apsišérti. Apsišérs, apsidarbuos piemuo tujau parejęs i padės plunksnas plėšyti. Toks vyras ir negalì įstengti dar apsišérti! Dzidor, vaikaiti, nevėluokis apsišerti. pašerti (gyvulį): Ejau apšerti bėrąjį žirgelį.

2. truputį papenėti mėsai (gyvulį): Šito jau gerai nenupenėsiu – apšérsiu kiek ir pjausiu. Jau mūs kiaulės apšértos – galėsim tuoj pjaut. Jau apšertas kiaules gavom atiduoti į meisą. Apsišė́ręs toks gaidukas, riebus – du rubliai.

3. paduoti maisto, pamaitinti: Reik žmogų prašyti, kad aną apšer̃tų, apžiūrėtų. Berniokus apiruošia, apsìšeria ir lekia darban. visus pavalgydinti: Apšė́riau šeimyną, galiu pasėdėti.

4. netinkamu maistu ar pašaru pamaitinti, užšerti: Apšė́riau aš jįjį kuomi norints, kad susirgo. Išsigandusi motina apšė́rė vaiką, ir tą votimis išbėrė. Parūgų įpyliau į bulvynę. – apšėriau visus pasninke. Avižų arklys niekad neapsìšeria.

5. apnuodyti, apduoti: Jis tėvą nuodais apšerti norėjęs. Išgaišo dykiai keturi – apšė́rė kas. pakerėti ko uždavus, apduoti. .
atšérti, àtšeria, atšė́rė

1. šeriant nupenėti, atganyti: Silpną gyvuolį atšė́riau. Reiks atšért arklys ir parduot. Daug avižų reikės sušert, kol tą arklį atšérsi. Čia. melžamų karvių ne [b] ibūs, tik àtšeramos. Tas paršelis toks nevėkšlis – kumet aną atšérsi? Duota buvo, kad aš juos. atšer̃čia. Ir jautis atšertas geriau traukia jungą. Įpilu vakare paršiukui pieno – tegu ėda, greičiau atsišer̃s. Kaip atsišėrė [ožka],
negali nuturėt. Atsišėrė katės, sužvilgo dabar jų kaileliai kaip šeškų žiemą.

2. maitinant padaryti kūningą, nebeliesą, riebų. Sudžiūvęs – kaip tave atšérti? Atėjo iš kaži kur, mes atšė́rėm kaip gerą naudą, o jis mums uodegą parodė. Kad pas mus pabūtum, aš tave visai atšer̃čiau. Parėjo kai skarmaliai nuskarmaliavę nupampaliavę, o dabar atšė́rė. Atsišer̃s, kai pabus pas tamstą.

3. pašerti, prišerti: N'atšersi arklį reikiant važiuot.

4. dalį pašaro sušerti, nušerti: Jau jo dar daugiau atšérta [iš šalinės] kap mūs iš viso [šalinėje].

5. atsikirsti smūgiu į smūgį: Aš tau kartą sušėriau, tu man triskart atšė́rei.
káilį atšérti išperti, primušti: Vyras pačiai kailį atšėrė gerai.
dašérti, dàšeria, dašė́rė.

1. pakankamai, iki soties prišerti: Gyvulius nedašértus rado.

2. papildomai šerti: Duokit dašért karvukėm pašaro.
įšérti, į̃šeria, įšė́rė.

1. šeriant padaryti kūningą, gražų, riebų: Būdavo, arklius iñšeriam grūdais. Kap inšė́rė, tai obuoliais geltonais net nuejęs tas kumelys. Inganė, inšė́rė, i trasos veršiukas. Arkliai nenūturamys, įšertì. Karvė inšertà iš žiemos – tik blizga. Karvė buvo puiki, įšerta drūčiai. Į du. tris kartus tur būt avilys įšertas. Tą gaidį kviečiais įšėrė per kelis metus kaip arklį. Inšėrė žirgelį man juodbėrėlį. Pastatyk stonelę vidurij dvarelio, inšerkie žirgelį grynu abrakėliu. Turiu jungą jaučių, tris žirgus įšertus. Ir insišėrė savo žirgelį grynuoju abrakėliu. Kad insišėrė mūs skapas, tik liula, kap eina. Laigo puikiai įsišėrę dveigiai.

2. maitinantis įkūnėti, įtukti: Toks įsišė́ręs, gerą duoną turia. Insišė́rus, graži motera. Tei [p] įsišė́ręs, ka n'įsitenka marškiniuos! Vienas buvo drūtas, įsišėręs, o antras sudžiūvęs.

3. įtukinti: Susmuko, nuliugo, kitur gerai kailį įšėrė, o naudos nė kokios!

4. įkirsti, įmušti, įrėžti: Ponas liepė jam inšert penkioliką rykščių. Botagu inšė́rė arklį gerai. | Griausmas ąžuolo nemušąs – neinšeriąs.
iššérti, ìššeria, iššė́rė.

1. šeriant išlaikyti, užtekti pašaro: Par žiemą visų kiaulių neiššérsma – nebūs kuo. Šįmet labai plika, nėr žolės – kaip aš iššérsu karvę, veršuką? Vienõs [karvės] sunku iššért. Reikia dūmot, kad iššertái karvę kuom. Ant šėrybos iššė́riau karves. Iš pievų savo daugiaus šieno negauname, kaip tiktai iššertie dvejetą arklių. Ka norėdavom daugiau gyvolių iššérti, tai eidavom į dvarą dienas. Telėdnyku (pieva prie namų) dvi karves iššérdavau. Po trejetui arklių iššérdavom. Tuo kalneliu tris arklius iššėrė. Bet pašertės ne per daugiausia turim, tai nežinom, ar išsišérsim. Šiap tep išsìšeriam. Gerai pragyvenu, penkioleka rublių gaunu, ožką išsìšeru. Vargu nevargu išsišérsme vieną karvelę. Kitas žmogus išsišera po penkias šešias karves. Nor nedaug pašaro turėjau, bet dėlto išsišė́rė gyvuliai peržiem. Dvi karvės ganomos, išsìšeramos.

2. šeriant išbaigti, suvartoti pašarą: Argi jau visą jovalą iššė́rei? Pašaras buvo iššertas, važiavo tuščiais ratais. Pavasarį, iššėrus šieną, šalinėj vieni trūkšliai beliekti.

3. šeriant pralaikyti kiek laiko: Arklius lig gegužio mėnesio iššė́rė stalde. Ką per žiemą išpenėti, išmaitinti, iššérti. Iššė́rei žiemą ir pavasarį išleidei.

4. išbūti šėriko darbą dirbant: Tris metus iššė́riau arklius. Aš dvylika metų iššė́riau to [je] kūtė [je] kiaules. Žinau aš milžėjas (jų būdą): penkioleka metų iššė́riau karves.

5. išauginti (ppr. arklį): O kaip iššérsi bėrą žirgelį, uždėk tymo balnelį. Tėvelis iššė́rė du šimtu žirgelių. Kad mes augom pas tetušį trys balti broleliai, išsišėrėm trys broleliai tris bėrus žirgelius. Išsišerčiau sau žirgelį, kad ir mažą, ale gražų. Ir išsišėriau bėrą žirgytį grynomis aviželėms.

6. šeriant padaryti kūningą, gražų, įšerti (gyvulį): Kad iššértas arklys – kaulo nematyti. Galvijai vos vidutiniai t'iššerti, ale prekia už juos įmanytinai aukšta. Paršeliai nuo miežinių miltų tik išsišė́rė! Ka išsišė́rė [kiaulės],
ka blizga! Ažumuštos [gyvatės] kiaulėm, galvijam gerai greičiau išsìšeria. nušerti, nupenėti pjauti mėsai: Vienus [paršus] ìššera, kitus atveža. Neiššérdavo lig lašinių, ka jie stori būtų.

7. išmaitinti, pamaitinti: Greitai žemė žmonių nebiššérs. Tiek žmonių! Kap toj žemelė ìššeria! Tokią didelę šeimyną mun vienam reikėjo iššérti. Juk mes, o ne kas kitas, ir miesto darbininką, ir pačią valdžią iššeriam. Susiprašė didelį pulką, kaži ar iššer̃s. Išsìšeram i patys, i senus ìššeram. kurį laiką maitinti: Visą vasarą anus iššė́riau. Metus iššė́rė [berną],
i pabėgo. A mėnesį jau čia aną iššė́rė – tą jau skindeldriskį.

8. maitinant padaryti didelį, tuklų: Pilvą iššérsi nedirbdamas. Išsišė́rę tie ponai. Išsišė́ręs, tik ne pilvotas.

9. prasigyventi: Tas gaspadorius kad ką gi – išsišė́rė.

10. išperti, išmušti: Ar rankų neturite, ar įnagio gailitės? Iššerkit.
nušérti, nùšeria, nušė́rė

1. šeriant užauginti (ppr. arklį): Nenušersi tokių žirgų kaip pas tėtušėlį. Auklino tėvelis sau vieną sūnelį, nušė́rė tėvelis jam bėrą žirgelį. Abiem pastačiau po naują stonią, abiem nušė́riau po bėrą žirgą. Dar sūnelis neužaugo, jau žirgelį nušė́rė. Nušėrei žirgelius mums trim kaip vieną, išleidai į šalį tik mane vieną. Nusišėriau sau žirgelį, nor ir mažą, bile gražų. Aš užaugau pas tėvelį, nusišė́riau sau žirgelį.

2. gerai šeriant padaryti kūningą, gražų, įšerti: Nušertas arklys. Kap nušérsi arklį, tai neintvarkysi. Ei nušers, nušers grynoms avižėlėms, uždės tymą balnelę. Nušėriau žirgelį viena nedėlėle. Taip nušerta karvė tura duoti pieno. Duosim porą jaučių, du žirgu nušértu. Nusišėriau sau žirgelį grynom avižėlėm. Nusišė́rę pasbalnoję josim pas mergelę.

3. nupenėti pjauti mėsai (gyvulį): Nušė́riau ben tris paršiokus. Su tokiu pašaru gyvolio nenūšérsi. Be bulbės, be milto paršo nenušérsi. Taip prylaidus nušė́rė, kad ir tvarte nebeišsitenka. Antrą kiaulę nušė́rė – sprindininkai lašiniai. Ale ir nušérti jūs meitėliai. Dvi nušértas kiaules į dalį devė. | Galėjo nušérti gerus lašinius. Anie i karvę turia, i paršą nusìšeria. Galėsim nusišért po kelias kiaules. Dargi dar̃ Lietuvoj kiekvienas nusìšeria kiaulę. Po porą paršiukų liūb nusišérsma, pasipjausma. Nusišė́riau penimį kap reik.

4. prastai šeriant padaryti liesą, numitinti (gyvulį): Nušė́riau jau aš vieną karvę, t. y. padvėsė. Šėrė šėrė ir nušė́rė kiaules, kad tos ir kojas užkėlė. Šėrei ir nušėrei arklį, kad su mietu bepavažiuoji. Čia arklys didesnis ir drūtesnis, tik ką labai nušértas, tik skobos. Kad da ilgiau jis būt šėręs, tai būt visai nušė́ręs. Tai eisim pažiūrėti arklio: gal jau nuo koto nušėrei.

5. vakare, nakčiai pašerti: Eisim nūšerti.

6. suvartoti kiek pašaro: Gi šiaudų ar daug nušė́rėm? Daug miltų nušerta. Parves žirgužėlius, nušers dobilėlius.

7. gerai maitinant padaryti riebų, tuklų: Mamos buvau nušértas, drūktas, dabar sudžiūvau. Jis parėjo iš Amerikos nušértas kap bulius. Abu su akiniais, ta brolienė nusišė́rusi.

8. nunuodyti, nuduoti: Pompėjaus prieteliai Aristobulą nuodais nušėrė.

9. nusigyventi: Nusišė́rėm, nebėr nė ko beduoti.

10. užmušti: Girtą pavijo, movė dišlium ir nušė́rė. Nelįsk, nušérsiu kaip šunį!

11. numušti, nudaužti: Atnešk kačergą, visa nuo sienų nušérsiu – prikrovė gi mat! Kumelėlė bėra, uodegos nebėra, kumelėlė sarta, uodega nušerta. sukirsti, perdyžti: Neleisk šuniuko iš kiemo, da kas nušers su botagu.

12. nukirsti, nupjauti: Aš par kartą nùšeriu šitokį lazdyną. Kiek šiandiej dobilų nušė́rėm! Aš jau ir ažmiršau, kada pievas nušė́riau!. Du darbadieniai tau jau nušertì (nubraukti) . | Jau, matyt, buvo nušértas (nukamuotas) ligos, nebegėrė.

13. smarkiai nulyti: Kad nušė́rė, tai nušė́rė lašais kaip žirniais.

14. greitai, smarkiai nueiti, nubėgti: Kaip nušė́rė par atšlaimą, tiek ir temačiau.

15. nupirkti: Tai ką nušė́rėt an turgaus? Nebrangiai radau, tai nušė́riau keturius. Anas jau nusišė́rė dviratį. Nuvažiavęs Utenon, nusišė́rė arklį kaip tik obuolį.
káilį (skū̃rą) nušérti. išperti, išplakti: Kai pašauksiu tėvą, kai pasakysiu – nušers tau gerai kailį! Kad tavo káilis nenušértas. Oi nuog tėvo tada gavau, oi gavau – nušė́rė skū̃rą.
pašérti, pàšeria, pašė́rė.

1. paduoti gyvuliui ėsti: Jau pašėriau galvijus (bandą). Švintant pašérk karves parduosimas su pašaru. Reikia ir pašért, ir pagirdyt gyvuliai. Reikia pašért keltavos. Nusipirko arkliuką, prisigraibė kiek tę to pašaro pašért gyvuliam. Kap pašérsi, pabalnok arklį. Nėra kuom ir pašért, netekom pašaro. Eik pašérk tus jaučius. O prylaidus a pašė́rei? Nu devynių eisi dar pašérti kiaules, tada eisyt gulti. Neturu sveikatos: viedro nepaneščiu – kiaulių nepašer̃čiu. Arklius pats pašérkie! Žirgą šėriau – linksmas buvau, kai pašėriau – dar linksmesnis. Aš pašersiu savo žirguželį nei rugeliais, nei mieželiais – grynums aviželiums. Parveža martelę kiaulelėm pašértie. Kožnas gyvolis nora užveizamas, pašeramas, pagirdomas. Mūso arklys atkelamas, pašeramuoju – po kąsnį ir kaišiojam pašarą. Mano kiaulelė nepenėta, telyčelė nepašérta. Jokūbas skūpas, arklys kūdas – parduos pačią, pirks tabokos, pašers arklį. Arklio (Arklį) nepašėręs nevažiuosi. Botagu arklio nepašersi. Einant arti reik arklys gerai pašerti. Bernelis – ne žirgelis: avižoms nepašersi. Mergytė – ne karvytė: šienu nepašérsi. Šuva pašértas piktas, o žmogus alkanas piktas. Visi joja, niekas nepašeria. Jau buvo gerokai sutemę, kai gyvulius pasišė́riau. Pasilaidžiau (pasimelžiau) karvę, pasišė́riau. Ejau lapų palaužt karvei, pasišert, ka pieniuko daugiau duotų. Pasišérsys, pasitvarkysi šventą dieną – sau eik į šokį. Aš dobilėlį tai nusipjausiu, bėrą žirgelį tai pasišersiu. Pasišė́ręs pasbalnojęs misliau toli joti. Vargo mačiau, utėlių pašė́riau (pabuvau aptekęs gyviu) . palesinti: Antys reikės pašért – žudarytos kluonienoj. Numinė ana. – yr pašeramà, o ten ana toki yr lauko vabalas. Rytą jis pasišeria vištas i triušius, i tai visas jo darbas.

2. šerti kiek laiko: Mėnesį pašérk, ir atganysi arklį. Ligi rudens pašérsiu karvę ir parduosiu.

3. šeriant padaryti kūningą, gražų, įšerti: Mano arkliai geri, pašertì. Aš žirgelius turiu du, nepašertì abudu.

4. duoti pavalgyti: Vyrą turi kartas iš karto (reguliariai) pašérti. Turam ėsti, galiam pašérti. Svečius alkinsu – reik pašérti. Skatink muni, bet pašėręs. Visims ašarų nenušluostysi, visų neėdusių nepašérsi. Pasišérs vaikus ir ateis. pavalgydinti: Pradžio [je] liuob kiti ligoniai muni pašérs. Košę vaikuo virsma, pašérsi i vystyti liūb.

5. aprūpinti maistu: Pašérti reik tokius kraštus.

6. padžiauti javus jaujoje ant ardų: Pašertà jauja.

7. truputį apmušti: Pašérk aną su bizūnu. Ką per žandą pašérti (duoti antausį) . Koja pašė́rė.
akìs pašérti. pasigrožėti.
kaĩp lazdà pašértas liūdnas: Na, kogi tu, brol, vaikščioji kaip lazda pašertas?
kanãpėmis pašérti supliekti (arklį): Kanãpėms pàšeriam arklį, ir veža. O arklius kad pašė́riau kanãpėm!
péršerti

1. per daug pašerti; apsargdinti ėdesiu: Páršėriau paršelius ir susarginau. Da buvo veršis anos susirgęs – a pargirdėm, a páršėrėm. Páršėrė žaliais rugiais, ir nusprogo arklys. Jeigu kumelė paršertà buvo, tai sugydis. labai daug, iki soties prišerti: Šerk ir péršerk – jei tu juoj darbuisi, tai neatsigaus.

2. apsargdinti valgiu; permaitinti: Nepáršersu, nebijok, gali tus kleckiukus suvalgyti. A nebūsi vaiką páršėrusi, kad taip ans vema? labai daug, iki soties primaitinti: Vaišingi buvo: ateis kas, šérte liuob páršerdavo.

3. sykį kitą suduoti, sušerti: Péršėriau botagu arkliui. Paėmė iš mañ botagą, kokiuos tris kartus paršė́rė ir nuvažiavo. Tai kad peršėrė tuo vyčia, tai ana ir nulėkė. Ką gi tu sakysi – tylėsi kaip peršértas! Kai pasakė, kad numirė, tai kaip ir basliu peršė́rė.

4. permušti, perrėžti: Peršėrė karalaitę par pusę, išėmė širdį, perdalijo ir rado vidury žaltį.
šlapiù maišù péršertas. Neakuratnas žmogus tas tavo kaimynas, gal šlapiù maišù péršertas.
piešérti, piẽšeria, piešė́rė. prišerti 4: Tos moterys sako: – Par daug pyšė́rei.
prašérti, pràšeria, prašė́rė.

1. šeriant suvartoti.

2. maitinant praleisti (pinigus): Ką uždirbu, viską vaikams pràšeru.

3. kurį laiką šerti. .


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antserti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis