antpūsti

pū̃sti, pùčia, pū̃tė;

1. eiti. dvelkti: Diena buvo ūkanota, nuo laukų pūtė silpnas vėjas. Vėjis gausiai pùčia. Pūtė pūtė šiaurusis vėjelis, barė barė mane motynėlė. Pūtė vėjelis, pūtė šiaurūnelis, linguoj žalios rūtelės ir lelijelės. Pučiant žiemių vėjui, oras atšąla. Pūtė vėjas rytys, pūtė vėjas pietys. Ir pučiant šaltai šiaurei, vanduo pavirsta ledu. Neklausyk, mergele, vėjelių putančių. Neklausyki, bernužėli, vėjelio pučiamo. Išeisiu an lauko, an kalnelio aukšto, pažiūrėsiu padabosiu, iš kur vėjas pučia. Pū̃tė vėjas per girelę, lenkė aržuolo šakas. Pū̃skie, vėjeli, per Nemunėlį, aš eisiu pas tėvužėlį. Kad vėjas pùta, išvėtom rugius. Ažu namo stok, kad vėjas nepū̃stum. Pėdpusėmis langą užstatyk, kad vėjis nepū̃stų. Vėjui pùčiant, malūnas suksis. Nepūskit, vėjužiai, neūžkit, medužiai. Vėjelis pūtė, svirnelis ūžė. Tada tu davei tavam vėjui pūsti, bei marios juos apdengė, bei anys nuejo gruntopi kaip švinas didžiuosa vandinysa. Jei per mykolines pučia pietų vėjas, tai bus šilta žiema, o jei pučia žiemių vėjas – šalta žiema. Koks Velykų rykmetį vė [ja] s pùta, toks par visą metą pū̃s. | A, kaip smagiai šilumikė pùčia, kaip gerai pasišildyt! Gerai padarytas pečelis, su daug liuktų, iš visų šonų šiltai pùčia. Aždaryk duris – tiesiai dantỹs pùčia. Aždaryk duris, mat langas pučia. Kur vėjas pùčia, te ir medžiai linksta. Kaip lendrė – kur vė [ja] s puta, ten linksta. Neturtingam vis vėjas į akis pùčia.

2. judinti, stumti, varyti, nešti. Vėjas pučia sniegą į akis. Dulkes nuo stalo pū̃sti. Pū̃tė ir pū̃tė sniegus iš viršaus. Pū̃tė vėjas, pū̃tė vėjas ąžuolą, ąžuolėlį. Šiaurus vėjas mane pū̃tė, iš šaknelių mane vertė. Vėjas pūtė laivelį, ledai laužė irklelį. Plaukeliai mano, mano geltoniejai, vėjužio pučiamíejai, vėjužio blaškomiejai. Mano plaukeliai, o geltonieji, nesiskirstyste, vėjo pučiami. Atskalas, atskilęs, atplyšęs nuo medžio, birbia, nuo vėjo pùčiamas. Iš kur turtus ėmei? Ar aitvarai nešė, ar vėsulai pūtė? Išnyko kaip dūmas, vėjo pūstas. Vaikiukus, rodos, kas pūste prie jų. supūtė. džiovinti. Tegu pùčia da vėjas tąs vilnas. Išnešk siūlus, tegul vėjas pùčia. Kelkis, sesute, kelkis, jaunoji, seniai vėjelis pùčia nuo rūtelių raselę. erzinti, graužti, žeisti, gairinti. Vėjužis pūtė skaisčius veidelius. Ko raudoni veidužiai, ko raudoni skruosteliai? Ar vėjo pūsti, ar lietaus lyti, ar šalnelės šalnoti? Vėjužio pūsta – baltai raudona – patikau ir berneliui. Vėjo pučiama – balta raudona, žmonių kalbama – dar raudonesnė. Sakeis, mergele, kad neverkusi. Ko veidelis raudonas? – Per lauką eitas, vėjelio pūstas, to raudonas veidelis.

3. leisti, varyti, išduoti oro srovę: Jis užsirūkė ir, nervingai pūsdamas dūmus, pasislėpė visas juose. Daugėla pučia pypkės dūmą. Pūsk orą [iš burnos]. Nepū̃sk tu man ir kvapo tabokos, nusigręžk. A tave nèpučia bulius (pūsdamas baido) ? Karvė vieniuolektą žolę puta (turi 11 metų) . Vaikai klausė, nosims pūtė, ką jiems sako jų bobutė. | Pučiamieji priebalsiai. Jūs tik pučiat žodžius. Ką pūsi prieš vėją. Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pū̃sti, bet prieš vėjus pū̃st dar jos niekados nederėjo. Ūtarija, kai lazdon pùčia. Eina meška baubdama, baltą pusnį pūsdama. Kas bėga be kojų, kas pučia be lūpų? Raudonas seniukas dvasią pučia.
pūstinaĩ. Pūsk akuotą pūstinai, jei nupūsi, prastas dalgis. sunkiai, pailsus kvėpuoti: Jau kiek metų pùta pùta, kiek dar prasitęs! Ateina sušilęs, pūsdamas. Tekiniai grimzdo į smiltis, kartkartėmis kumelė pristodavo ir pūtė, kinknodama galvą. Smarkiai jojo, dabar arklys pùčia. sunkiai eiti: Putù putù visur su lazdele. leidžiant oro srovę, vėsinti ar šildyti: Pūtėme grumbančias rankas. Kas nudegė liežuvį karštu, tai ir šaltą pučia. Pirma nepūtei nė šilto, dabar ir šaltas prisiėjo pūsti. Išdegęs burną kopūstais, ir pro daržą eidamas, pučia. Žmogus kruti vargsti ir vis večerioj bulbas puti. leidžiant oro srovę gesinti: Aš par naktį lempą nèpučiu, deginu. Reikia lempa pū̃sti – pro langą šviesu. leidžiant, varant oro srovę įžiebti, užkurti: Tai tu neskelsi ankstų rytelį, tai tu nepūsi kaitrios ugnelės. Te nedėguliuką kokį inmyga, tai, būdavo, pùčia pùčia ir balanelę kokią ažudega. Kad pùta, ugnį padaro. Temsta, lietus barbena į langų stiklus, o stiklai juodi, dar nepučia viduj žiburio. Da anksti pū̃st žiburys. Pūskit, vaikai, žiburį – tamsu!

4. leidžiant oro srovę dūduoti, griežti: Tas yra dar stebuklingu, jog, pagal jo pasakojimo, motriškosios į trūbus pūtusios, o vyriškieji dainiavusys. Vieni į tus trimičius pūtusys, o kiti dainiavusys atlieptinai. Mosėdy, bažnyčioj, pamatęs vamzdžius, klernetomis vadinamus, išmoko pūsti kaipo vien reikiant. Senukas piemeniui davė dūdelę ir liepė su ja pūsti. Nebejaunas, ale da pùčia dūdą. Treti metai, kaip penki vyrai vieną dūdą pučia. Žileiką burnoj insdėjęs, pū̃sdavo. Pučiamųjų orkestras. Kur dambruo [ja] dambrelės nepučiamos. Pučiamas muzikos instrumentas. Pučiamųjų kvintetas. | Maršą pū̃sti. Į trūbą nepūtęs, pieną negausi. Ką čia pūsi, kad nebirbia. rungtyniauti tokiu būdu dūduojant: Einam pūsties – katras išpūsma didesnį balsą [su trūbais].

5. miegoti: Knarkia, pučia kaip negyvas – nors išmeisinėk, niekaip nepabunda. Neprikėliau, must, ans dar tebeputa. Kad pùčia, net sienos dreba. Teip gardžiai pučia. Smagiai pūteĩ, brolyti, jau pusryčiai, o tu dar tik iš lovos. Ale tai pùčia, turbūt labai pailsęs! Aš tik į lovą ir pučiù. Pavalgys ir vėl pùčia. Pùčiam, kol išaušta. Sekmadienį pūčiaũ iki pat pietų. Iš peklos imasi tas miegas: pùčia ir pùčia visą dieną. Tinginys ir rugiapjūtėj pùčia.

6. leidžiant oro srovę, formuoti, gaminti: Stiklą pū̃sti. Tai buvo kaip iš stiklo pūstos lėlės. leidžiant oro srovę, dengti paviršių plonu sluoksniu: Žirgužėlis juodbėrėlis, auksu pūstas balnužėlis. Auksu pū̃sti. Auksu pūstosioms kilpelėms žirgeliui balnoti. Duosiu. auksu pūstą šilkų juostą žirgeliui žaboti.

7. daryti iškilų, išgaubtą, platų, storą: Pùta žandus vis tiek, kad i po dumblus plaukiodamas. Daug negerk, [v] anduo vidurius pùčia. Kai prisiryji šitų žolienių, tai tik vidurius pùčia ir daugiau nieko. Žirniai pilvą pùčia. Pinant varžą, nereikia labai pū̃st, ir bus gerai. | Duona ją pučia. Pilvas pùčias. Net šonai pùčiasi – toki pietūs. Mana krūtinė pūtėsi kaip jūra. Miltų tas kepalas pūsdamasis daugiau neįgauna. Visuomet pjauk [gyvulį] jaunam mėnesy, tuomet mėsa bus skalsesnė, puodan įdėta, pūsis ir bus minkšta. Liuciaus dantyse žemės ėmė augti, pūstis, jam dantis plėšti. Puties kaip puta, ar putmenių prikimštas? Kad putas vanduo, struogos randas jūro [je]. Tada uogos pradeda pūstis. Žinai, kad keli ką, juk putíes, tai gal i trūkt plėvė. Tas krepšiukas in vietą sudegimo (užuot ėmęs ir sudegęs) pradėjo pūstis. sproginti, versti: Akis pū̃sti. šiaušti: Kano pūsti plaukai? Kraičvežių pūsti plaukai. kelti, lanku riesti: Karvė ėda, ale lyg kaži ko vis uodegą pùčia.

8. teikti per didelę reikšmę, didinti, perdėti: Račys lipdė pūstus pranešimus apie „didžiulį pasisekimą“. Tą dalyką jie labai pùčia.

9. didžiuotis, keltis: Kad Vilius moka pūstis, ji žino jau iš seniau. Tu čia mums per daug nesipūsk, vyruti, ir dėkok Aukščiausiajam už visas gėrybes. Negi be reikalo pūskies, bet, doveną gavęs, juoba nusižemink. Žiūrėk, kaip drąsiai pučiasi iškilęs pilietis. Ko jis pùčiasi prieš mus lyg koks ponas. Puties gu dar prieš žmones mano, jog nenori jų išleist. Kogi teip pradėjai pū̃stis? Pūstis negražu, reikia su visais šnekėti. Ji baisiai pū̃tės, ka jauna buvo, taip ir paliko viena (neištekėjo) . Grobstė čia aną [vaikiai],
grobstė, o ta ka pū̃tės! Tikrai iš to visa, kuo žmogus pučiasi, nuvilkusi. Pučiasi ponas, pučiasi ir žmogus. Kaip penkių pilių ponas pučiasi. Kuo labiau glosto, tuo labiau pučiasi. Pučiasi lyg katė glostoma. Ir višta pučiasi, savo gūžtoj tupėdama. Pùčias kaip gaidys ant mėšlyno. Pùtas kaip varlė pryš dalgį. Putas kaip ežys. Ir pučias kaip ožka, į turgų vedama. Pučias kap žąsinas prieš lapę. Galo su galu nesuduria, o kaip erkė pučiasi.

10. pykti. .

11. greitai bėgti: Kad pùčia, net vyža ugnį skelia. Kad pū̃tė, tai pū̃tė – vienas į vieną pusę, kitas į kitą! Pū̃sk greičiau į miestą! Išsigandusi girtuoklio, mergina kad pū̃tė į kiemą. Alkanas, tai kap vėjas pùčia namo. greitai augti: Kviečiai kad pùčia, tai pùčia.
ant vė́jo pū̃sti veltui eikvoti: Perka nėkus, piningus tik pùta an vė́jo.
arãbą (arabùs) pū̃sti. mulkinti: Nepū̃sk arãbų – aš ne mažas vaikas, suprantu, ko tu nori.
dūdàs pū̃sti garsiai verkti, raudoti: Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti.
dū̃dą pū̃sti po velė́nos mirti: Trukt sustabdė [mašiną],
tai išlikau gyva, o būčiau po velė́nos dū̃dą pū̃tusi.
į ãkį (į uõstą) pū̃sti. miegoti: Kaip atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį. Pusę dienos pūčiáu į ãkį kai didelė. Pùta į uõstą lig dvylektos.
į aũsį pū̃sti kalbėti: Truputį lukterėjusi, kinknodama savo įmantriai sušukuotą galvą, pūtė tylomis Mineikienei Irena į ausį.
į dūdàs pū̃sti plačiai šnekėti, skleisti paskalas: Ko žmonės neprišneka. Buvo pradėję į dūdas pūsti, kad ir manasis per brolį ant duonos medų tepa.
[į] (kieno)
dū̃dą pū̃sti pataikauti: Nuo pat pirmos dienos ėmė jo dūdą pūsti. Tačiau ne jis vienas pūtė į dvarininkų dūdą.
į gálvą pū̃sti nuteikti, prišnekėti: Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša.
į rū̃rą (į šikìnę.
) pū̃sti. pataikauti: Pū̃skit jūs jam į rū̃rą, kiek noriat, aš jam nepū̃siu.
į úodegą (į sùbinę)
pū̃sk. dingo, nebėra: Pūsk į uodegą silkei – nebėr.
kaip (it) gróbą (į gróbą, dū̃dą, į dū̃dą, pū̃slę, žárną) pū̃tęs nieko nepešęs: Jis eina kaip grobą pūtęs, t. y. nieko negavo, ko prašė. Išvažiavo kaip grobą pūtę. Pagalop 1710 metūse marams kilus, giedotojai paliko it grobą pūtusys be jokios maitnasties. Išejo kaip į grobą pūtusi (nusiminusi) . Ka toks mandrus, i parejo gróbą pū̃tęs: ne arklių negavo, ne velnio. Parejo kaip į dūdą pūtęs. Kaip pūslę pūtęs. Eina kaip žarną pūtęs. Ir teip sugrįžo namon kaip dūdą pūtę.
kẽterą pū̃sti didžiuotis: Varlė. dar kẽterą pùčia!
kitì vė́jai (naujà dvasià) pùčia pasikeitė laikai, kilo naujos idėjos: O kai rytų paelbio žemės ūkio darbininkai bus su mumis, tuoj ir visoje Vokietijoje ims pūsti kiti vėjai. Šiandien jau ir gimnazijose ėmė pūsti nauja dvasė.
mìglą (miglàs.
bur̃bulus, dū́mus) [į akìs (ãkį) ] pū̃sti. meluoti: Nepū̃sk mìglą į ãkį. Ko dūmus puti į akis, sakyk teisybę. Nereik burbulų̃ ant akìs pū̃st!
nė̃ vė́jas nèpūtė niekas nežinojo: O kaip gerai buvo mano sugalvota, nė vėjas būtų nepūtęs. Ji taip man priduos [grūdus],
jog nė vėjas nepūs. Nė̃ vėjẽlis nèpūtė, ka atvažiuosi.
nei pū̃sti, nei áušinti (vėdìnti) . nieko gera, nieko nebus: Su juo nei pūsti, nei aušinti. Su tuo pagyra kalbėdamos, nei pūsk, nei aušink. Iš to sūnaus muno nei pū̃sk, nei vėdìnk.
nósį pū̃sti didžiuotis, šnairuoti: Eidamas pro šalį, nósį pùta.
óžius pū̃sti didžiuotis: Dar parškojė, o jau óžius pùčia.
per bar̃zdą pū̃sti. miegoti.
per ūsùs pū̃sti

1. būti išdidžiam, puikuotis: Tik pùčia par ū̃sais – baisus ministras.

2. nieko nepadaryti: Pavogė kumelę, kur berasi, pū̃sk par ūsùs.
per velė́ną pū̃sti. mirti: Jaunesni už muni jau pùta par velė́ną.
sàvo dū̃dą pū̃sti savaip kalbėti, elgtis: Kiekvienas savo dūdą pučia. Kaip atėjo – kožnas sàvo dū̃dą pùčia.
sàvo pū̃sti; . savaip kalbėti, elgtis: Visi ir juokias, ė ana vis tiek savo pučia.
ū̃są pū̃sti. būti išdidžiam, puikuotis: Kaip bajoriškai ūsą pūtė Krukelių seniokas, veždamas vyskupą! Mano vyras ūsą pučia ir ant šalies laiko mučę.
vė́jo pùčiamas

1. labai silpnas: Gi vaikščioju vė́jo pučiamà.

2. prastas, menkas, niekam tikęs: Jo karvės – vė́jo pùčiamos. Vė́jo nepučiamà galva (gera, daug įsimenanti) .
[į] víeną dū̃dą pū̃sti. sutarti, eiti iš vieno: Anie daba į víeną dū̃dą pùta. Anys dabar vienõn dūdõn pùčia su jais. Jie visi víeną dū̃dą pùčia.
visų̃ vė́jų pùčiamas visur blaškomas, neturintis tvirto pagrindo: Jei taip gyvensite, visų vėjų pučiami būsite.
antpū̃sti, añtpučia, añtpūtė.

1. užnešti, pučiant vėjui: [Kerpių] sėklos yra didei smulkios ir nu vėjų didei lengvai gal būti antputamos.

2. pučiant užtikti, rasti: Vėjai neantpūtė tokio dvaro, paukščiai neantlėkė tokios panos. Vėjau, vėjau, ar neañtpūti kame mirtį?

3. papūsti iš burnos orą: Dvasią añtpūtė, i tujau suprasi, ka rūkęs.
prieš vė́ją antpū̃sti nugalėti, įveikti: Tą žinok gerai: galingesnis padavė, jo bus ir viršus – prieš vėją neantpūsi.
apipū̃sti, apìpučia, apìpūtė, appū̃sti.

1. bent kiek paliesti pučiant: Eik, gaspadinėle – vėjas apipūs, palengvės ant širdies. Lauke ją apipūtė speigas. Mokslininkai paimdavo bet kokį daiktą ir apipūsdavo jį tai šiltu, tai šaltu oru.

2. pučiant aptraukti, apnešti: Apipūtei drabužius pelenais. Ją. vėlės ta pačia liga appūtusios arba apkrėtusios. | Šis žiedas ne auksinis, o tik auksu apìpūstas (paauksuotas) . Akulioriai tujau apsìputa dvasia.

3. pučiant bent kiek nudžiovinti, apdžiovinti: Jau vėjis apìpūtė purvus, šlapumus. Maž apipū̃s šienioką, tai reiks invežt. Tik apìpūtė dobilus, ir vėl sulijo. Kad atneš, atvaduos [vainiką],
nebus toks žalias: apipūs vėjelis, apneš žemelėm. Palauk, nors rasą duok apipūst. Pavasarį palyja ir vėl tuojau apsipučia.

4. padaryti kiek iškilų, išgaubtą.
akìs apipū̃sti miglà primeluoti: Apìputa miglà akìs ir įvera velnį į durų tarpą.
atpū̃sti, àtpučia, àtpūtė

1. pučiant priartėti. Atpūtė šiaurės vėjas, nupūtė vainiką. Atpučia šiaurus vėjas: laužys tau žalias šakeles. Atpūsk, vėjelis, nuo rytelių, atnešk man kardelį nuo tėvelių. Iš lauko atsipūtė šviežesnis oras. Atsipūtė šiaurys vėjas, nuput vainikelį. Atsìpūtė vakarinis vė [ja] s, must vėl būs lytaus.

2. pučiant atnešti, atvaryti. Mūsų dulkių net vėjas namo neatpūs – mes nuėjome baisiai toli. Kaip reiks, ant tavo lauko lietaus atpūsu, o kaip nereiks – nupūsu. Kaip tik tas myžalinis (vakarinis) vėjas atsisuka, tuoj lytaus àtputa. Atpūsk, vėjeli, giedrią dienelę. Ir atapūtė vėjas pirmas graudžias žinias nuo Liškiavos šalies. Kokis dabar vėjas tave atpūtė (kaip čia atsiradai) ? Iš kažkur tokią mergą vėjas àtpūtė. Nėra vėjelio, kurs neatpūstų dulkių. Duona ne vėju atpūsta, bet žmonių prakaitu atkviesta. Geras patarimas ne vėjo atpučiamas, bet doro žmogaus duodamas.

3. pučiant atidaryti, atverti. Atpūsk, vėjeli, svirno dureles, kad pamatyčiau, kad paregėčiau savo mergelę. O kad papūstų šiaurus vėjelis, mažu atpūstų stiklo langelį.

4. pučiant įveikti, nugalėti, pašalinti: Užejo šilima, jug neatpū̃si. Dumplėmis vėjo neatpūsi. Dulkės prieš vėją neatpūsi. Nepūsk, vėjas, nepūsk, vėjas, ąžuolą, ąžuolėlį, ba nemoka, ba nemoka ąžuolas atsipūsti.

5. pučiant atgaivinti: Jei negyva, nebatpū̃ste, galiat nebvargti. Kad paršuką liuobėjo kiaulė piespausti, liuobėjom atpūsti: paršukuo liuobėjom į ausį pūsti. Numirė žmogus – ir numirta: negi atpūsì.

6. a tsikvėpti, atsikvėpus smarkiai papūsti: Tik ligi jis atsipūsdavo iš visų plaučių, sagos iki vienai, lyg pupos nuo sudžiūvusio pėdo, nubyrėdavo žemėn. Svečias atsisėdo, protarpiais triukšmingai atsipūsdamas, lyg visą laiką būtų bėgęs. Jis lyg ir lengviau atsipūtė, pastebėjęs retėjant atvykėlius. | Tiek privalgiau, kad neatsìpučiu.

7. pailsėti, atsigauti: Tėveliui laikas ir atsipūsti, juk jau šeštą dešimtį pradėjo. Atsipūtęs galėsiu ir stačias pastovėti. Tos dainės tolie užsitęsė, iš tos pryžasties sukilom ir ejom atsipūsti. Kryžeiviai ir kiti krikščionys atsipūtė, ginklą padėdamys. Kruta kaip veršis, neturi kada ir atsipū̃st. Dirbk ir dirbk žmogus, nėr nė valandelės kumet atsipū̃sti. Sėsk, mažyte, atsipūsime po kelionės. Lai arkliai atsiputa, aš truputelį pavaikščiosiu. Sustokiam, jau ir arkliai nora atsipū̃sti. Tada jis davė velbliūdams atsipūsti lauke miesto.

8. daryti iškilų, išgaubtą, atsikišusį: Tenai buvo telyčytė, jos atpūsta uodegytė. Tavo ažupakaly rūbai atsipū̃tę. Tai užlopė – tas lopas atsipū̃tęs kai kapšas. Atsipūtusi kišenė.

9. greitai atbėgti, atvykti: Uždusęs atpūtė jis į plytinę su krepšeliu. Mergos, šunį pamatę, kad àtpučia kai ožkos. Siratelė insėdo kalmogelėn i atàpūtė namo.
prieš vė́ją atpū̃sti nugalėti, įveikti (galingesnį): Musėlės! atpūsite jūs prieš vėją! Nieko nepadarysi – a pryš vėją atpū̃si! Bet sakyk, Mikėli, ką mes padarysime? Ar prieš vėją atpūsime?
úodegą atpū̃sti pasidaryti išpuikusiam, didžiuotis: Ejau per beržyną, vėjelis papūtė, o mano bernelis úodegą àtpūtė. Ko vaikščioji kai kalakutas, uodegą atpūtęs.
dapū̃sti, dàpučia, dàpūtė.

1. pripūsti.

2. užpūsti.
įpū̃sti, į̃pučia, į̃pūtė.

1. pučiant įeiti. Daro grabą be durelių, viršų be langelių, kad vėjelis neįpūstų. Vė [ja] s neį̃puta į daržinę, i supuvo šienas. Ne ten įlijo, ne ten į̃pūtė.

2. pučiant įnešti. O ir ištiko šiaurusis vėjelis, įpūtė mane į jūres mareles. Ir užtiko šiauras vėjas ir įpūtė vainikėlį į jūrių gilumėlį. Vėjas į̃pūtė į akį kripšlą. Vėjas labai, anas anpū̃s ką kalvek.

3. pučiant smarkiai įgairinti: Įpūs vėjelis veidelius, įdegs saulelė rankeles. Vėjas tep inpūtė, kad viskas dega.

4. įvaryti, leidžiant stiprią oro srovę: Nepūsk lapų, įpūsi šlamų į katilą. Vaciuk, neįpū̃sk žarijos kur! Jei jūs porą senų aulių noriat suleist į vieną, tai pirmiaus gerai dūlį įpūskiat į abudu auliu. Dusą kam įpūsti.

5. leidžiant, varant stiprią oro srovę įžiebti, įdegti: Įpučiu ugnį. Ugnis įpūsta, skalos užžiebtos, ir senelė jau kemša vieną žibintuvan, kuris riogso pirkios vidury. Įpūst žarijas, ugnį kalvėje. Inpūsk balaną, jei nori, kad būtų šviesu. Įpū̃sk žiburį. Mes visų buržujų vargui gaisrą žemėje įpūsim. Sugrįžęs jis vėl įsipūtė ugnį ir pradėjo šildytis. Atsikėlęs įsipūtė šakalį, su šviesa visur apžiūrėjo. Žarijukę insìpūčiau. Jau tamsu, reikia žiburys įsipū̃sti.

6. įkvėpti, suteikti: Kad Dievas sutvėrė pirmąjį žmogų – padirbo aną iš molio, – įpūtė dvasią. Velnias vilką iš samanų pasidaręs, bet niekaip gyvybės negalėjęs jam įpūsti. Juk jam proto neįpū̃si, kad nemoka. Nežinia, kas jam in galvą iñpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Jie netikusį pasididžiavimą jiems įpūtė. Katė gali žmogui ligą įpūst. Akmeniui dūšios, o durniui razumo neįpūsi.
dvãsios įpū̃sti pamokyti, patarti: Bet kaip tokiam dvãsios įpū̃si, kad jis neklauso?!
mìglą įpū̃sti į akìs primeluoti, apgauti: Jis nori jums miglą į akis įpūsti: neklausykiat ano.
išpū̃sti, ìšpučia, ìšpūtė;

1. išstumti, išvaryti, išnešti. Ir išpūtė mergelę iš juodojo laivelio. Jei brolelių žiedelis pirktas, išpūsčiau į kraštelį. Aš pasamdyčiau šiaurų vėjužį, kad išpūstų žiedužėlį iš jūrelių dugnužio. Nenešk lizdelio viršuj medelio, pakils vėtrelė, išpū̃s lizdelį. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovėkie, nesiūbuokie prie kelelio, prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, išpū̃s tave iš šaknelių, tankias šakas laužydamas. Pinigus, nematai, kaip vėjas išpučia.

2. a tšaldyti, išvėdinti. Gryčia blogai susamanota, tai vėjas labai ìšpučia. Vėjas per langą ìšpūtė kambarį. Juškų neuždarėm in nakties, ìšpūtė gryčią vėjas. pučiant išdžiovinti: Išnešk marškas in vėjo – tuoj išpū̃s. Vėjis išpū̃s drapanas, ant tvoros pakabintas. Ìšpūtė šieną ką bematant. Vėjas žemę išpūtė, ir drėgnumo maža beliko. nuraudoninti, išgairinti: Vėjo išpūsti, lietaus išlyti, tai raudoni veidužėliai.

3. kurį laiką pūsti: Visą parą toks baisiausis vė [ja] s ìšpūtė.

4. išleisti (iš savęs) oro srovę: Sustojo uždusęs, išpūtė orą ir tuoj sugriebė mane už abiejų pečių. Endrė tyli, tik išdidžiai išpučia papiroso dūmą. | Galūnėje (absoliutinėje ir neabsoliutinėje) a yra daugiau išpūstas. pučiant pašalinti: Vieną kartą sūnus ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti iš marių vandenį, ant dugno kurių jie minę berasią daug žuvų ir lygių pievų. Ìšpūtė visus šapus su ta arpute. Vemu, ka išpūsčio arielką. Iš pelų dulkės neišpūsi. pučiant sugadinti: Gali išpū̃st ir plaučius bepūsdami į tais dūdas. Plaučius ìšpūtės begrajydamas. pučiant užgesinti: Žiburį išpūtus, jos atsikelia. Žvakę išpū̃sti. pučiant įdegti: Pūsk skudutį pamažėle, gal išpūsi kibirkštėlę. pučiant sukurti: Nykštukas tą uogą pūtė ir ìšpūtė mergaitę. Pūtė pūtė ir ìšpūtė nykštuką. oro srove atvėsinti: Eik išpūsk arbatą. Nekarštos [kruopos],
ìšpūčiau. iššlakstyti, išpurkšti: Ìšpūčiau trobą, ka musėlės išsproginėtų.

5. pučiant pagriežti: Turėjo pasidirbęs didelę dūdą ir garsiai ją išpūsdavo. Storos dūdos ko neplyšo išpūsdamos maršo garsus. sugebėti pučiant griežti: Piemeniokas da neìšpučia trimito.

6. pripildyti oro, ištempti: Pats atsisėdau prie vairo, vėjas išpūtė burę, ir eldija nuplaukė. Laivas plaukia išpūstomis burėmis. Ant nugaros plezda vėjo išpūsti į kuprą mėlyni marškiniai. Pūslę išpūsti. Išpūsk žandus ir pakelsi maišą rugių. Išpūsk burną, duosiu degtukų. Kis kis kisielius, parjo [ja] Motiejus per tyrus laukus, išpū̃tęs raukus.

7. padaryti iškilų, išgaubtą, storą, išplėsti: Jį išpūtė negeras valgis, oras supuvęs. Kopūstai pilvą ìšpučia. Geros mielės labai pyragą ìšpučia. Išpūstaĩs plaučiais bebuvo ir mirė. Išpūsti skruostai. Jis ėjo drąsiu, plačiu žingsniu, išpūtęs krūtinę. Arkliukas tempia, kuprą išpū̃tęs. Jį labai bjaurino nosis išpūstomis šnirplėmis. Jeigu nebūtų lempos stiklas ìšpūstas, degtų raudona šviesa. Išpūstaĩs sijonais ejo tik madininkės, švitrės. | Palios kap ìšpūstos vandenio. Galo darbo nelūkėjęs, išsipūtęs sukas ratu [balandis],
burkuoja, girias – moku, moku. Karvė išsìpūtė i dvesia. Išsìpūtė kai pūslė. Pirmai pilvas buvo prikepęs prie nugaros, o dabar išsipū̃tęs. Anas vienas sėdi išsipū̃tęs kaip kurkinas, o čia žmonės stovi. Pavalgęs kad susmygau juosta, tai nat minkštimai išsipūtė. Teisybė, tas karves pamačius, ir mane šiurpas pakratė: galvos išsipūtusios kaip bačkos, ragų vietos raudonuoja, net baisu pamislyt. Burna išsìpūtė, nosis išsìpūtė, i negalėjau važiuoti į veselę. Pagniaužykit kumštį, kad venos išsipūstų. Vienas kiaušinis, o kai išsìpūtė tie blynai. Dideliai esanti širdis ano išsipū̃tusi. Plaučiai mun išsìputa, nei par trobą nepareinu. Išsipū̃tęs kešenius. Anksčiau buvo labai išsipūtę, o dabar supliuško. Pripasakos, ka net ausys išsipū̃s. Mano galva išsìpūtė nuo tavo šnekų. O kad išsipūstái kap siūlas! pašiaušti: Ar tas diedas ne padūkęs, laiko barzdą vis išpūtęs. Su šilkine skarele užsirišus, plaukai išpūsti – kur balai gražumas! Kad eina ožkos, uodegas išpū̃tusios. Arkliai šeši, visi kaip nulipdyti, kaklus išrietę, uodegas išpūtę. Kažin kas čia toks nuėjo, išpū̃tęs ūsus. Vilnos – jos išsipū̃tusios. Kad skuto katinas par kiemą, net uodega išsìpūtė.

8. suteikti per didelę reikšmę, perdėti: Toji žinia yra paties „Ryto“ išpūsta apšmeižti nepatinkančiam jam asmeniui. Ìšpūstos kalbos. Išpūstas stilius. Po valandos žinia apie ruošiamą streiką taip išsipūtė, jog imta kalbėti apie plėšimus, dvaro deginimą ir dragūnus. nepagrįstai padidinti, išplėsti: Jis manė, kad planas išpūstas. Nenormalu, kai tas aparatas išpučia savo etatus. Klaidos būdavo išpučiamos iki politinių nusikaltimų. Amerikos karinis biudžetas išsipūtė šiais metais.

9. didžiuotis, keltis: Ans yr [a] dideliai išsipū̃tęs. Šiandiej mačiau tąnai, išsipū̃tęs tiekime (tiekimo skyriuje), žibūs čebatai. Išsipūtė kaip varlė prieš jautį. Išsipūtęs kaip kalakutas. Išsipūtus kai erkė. Išsìpūtė kai pūgžlys.

10. išsimiegoti: Nedėlioj tai nor išsìputi perdien.

11. išeiti, išvykti: Dirbs dirbs ir ìšpučia kur. Būtų galėjęs išpū̃sti par rubežių. Gi daba visi ìšpūtė – nė vieno nė [ra].
akìs išpū̃sti labai nustebti: Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Ko tep išpūtei akis, bene manęs nematei!
akìs išpū̃tus

1. įdėmiai (žiūrėti): Klausyk, ausis pastatęs, ir žiūrėk, akis išpūtęs.

2. smarkiai: Pri tėvo dirbk, akìs išpū̃tęs.
akìs išsipū̃sti būti išdidžiam: Eita, akìs išpū̃tusis, paneberinga.
ausìs išpū̃sti įtempti dėmesį, suklusti: Jam visai nereiktų žinoti, o vis jis, išpūtęs ausis, klausosi. Šnibždas daktarikės: noriu sugaut žodį, klausaus, ausìs išpū̃tęs.
išpūstà galvà prasta atmintis: Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam, – nusiguodė senis.
káilį išpū̃sti išperti: Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę.
nósis išpū̃sti būti išdidžiam: Pasikėlė [asilas] ing puikybę: ausis aukštyn pastatė, nosis išpūtė ir, akis išvertęs, ėjo.
šãtrą išpū̃sti išbėgti: Jau ìšpūtė šãtrą i nėra; i draudėm, i ką nedarėm!
ūsùs išpū̃sti parodyti nepasitenkinimą: Kai sūnus užsiminė apie alų, tėvas tik ìšpūtė ūsùs.
nupū̃sti, nùpučia, nùpūtė

1. pučiant nugairinti. Puspūrę bulvių atkišo, ir tos pačios vėjo nupūstos, žaliuonim paėjusios. Nors vėjo nupūsta, tečiaus buvo čiuini, niekas už baidyklę į kanapius negalėjo statyti. Ką gi nupūtė šiaurus vėjelis, kad ne siratą dideliam vargely? Per pavasarį nùpučia vėjas, ir rudas kaip šuo palieki. Kad vė [ja] s nùputa rankas, skaudžiai pasidaros. Vė [ja] s burną nupū̃tęs, ir apšoko niežais.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antpusti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>pū̃sti, </b>pùčia, pū̃tė; <br/>1. <span class="explanation">eiti</span>. <span class="explanation">dvelkti: </span> Diena buvo ūkanota, nuo laukų pūtė silpnas vėjas. Vėjis gausiai pùčia. Pūtė pūtė šiaurusis vėjelis, barė barė mane motynėlė. Pūtė vėjelis, pūtė šiaurūnelis, linguoj žalios rūtelės ir lelijelės. Pučiant žiemių vėjui, oras atšąla. Pūtė vėjas rytys, pūtė vėjas pietys. Ir pučiant šaltai šiaurei, vanduo pavirsta ledu. Neklausyk, mergele, vėjelių putančių. Neklausyki, bernužėli, vėjelio pučiamo. Išeisiu an lauko, an kalnelio aukšto, pažiūrėsiu padabosiu, iš kur vėjas pučia. Pū̃tė vėjas per girelę, lenkė aržuolo šakas. Pū̃skie, vėjeli, per Nemunėlį, aš eisiu pas tėvužėlį. Kad vėjas pùta, išvėtom rugius. Ažu namo stok, kad vėjas nepū̃stum. Pėdpusėmis langą užstatyk, kad vėjis nepū̃stų. Vėjui pùčiant, malūnas suksis. Nepūskit, vėjužiai, neūžkit, medužiai. Vėjelis pūtė, svirnelis ūžė. Tada tu davei tavam vėjui pūsti, bei marios juos apdengė, bei anys nuejo gruntopi kaip švinas didžiuosa vandinysa. Jei per mykolines pučia pietų vėjas, tai bus šilta žiema, o jei pučia žiemių vėjas – šalta žiema. Koks Velykų rykmetį vė [ja] s pùta, toks par visą metą pū̃s. \| A, kaip smagiai šilumikė pùčia, kaip gerai pasišildyt! Gerai padarytas pečelis, su daug liuktų, iš visų šonų šiltai pùčia. Aždaryk duris – tiesiai dantỹs pùčia. Aždaryk duris, mat langas pučia. Kur vėjas pùčia, te ir medžiai linksta. Kaip lendrė – kur vė [ja] s puta, ten linksta. Neturtingam vis vėjas į akis pùčia. <br/>2. <span class="explanation">judinti, stumti, varyti, nešti</span>. Vėjas pučia sniegą į akis. Dulkes nuo stalo pū̃sti. Pū̃tė ir pū̃tė sniegus iš viršaus. Pū̃tė vėjas, pū̃tė vėjas ąžuolą, ąžuolėlį. Šiaurus vėjas mane pū̃tė, iš šaknelių mane vertė. Vėjas pūtė laivelį, ledai laužė irklelį. Plaukeliai mano, mano geltoniejai, vėjužio pučiamíejai, vėjužio blaškomiejai. Mano plaukeliai, o geltonieji, nesiskirstyste, vėjo pučiami. Atskalas, atskilęs, atplyšęs nuo medžio, birbia, nuo vėjo pùčiamas. Iš kur turtus ėmei? Ar aitvarai nešė, ar vėsulai pūtė? Išnyko kaip dūmas, vėjo pūstas. Vaikiukus, rodos, kas pūste prie jų. supūtė. <span class="explanation">džiovinti</span>. Tegu pùčia da vėjas tąs vilnas. Išnešk siūlus, tegul vėjas pùčia. Kelkis, sesute, kelkis, jaunoji, seniai vėjelis pùčia nuo rūtelių raselę. <span class="explanation">erzinti, graužti, žeisti, gairinti</span>. Vėjužis pūtė skaisčius veidelius. Ko raudoni veidužiai, ko raudoni skruosteliai? Ar vėjo pūsti, ar lietaus lyti, ar šalnelės šalnoti? Vėjužio pūsta – baltai raudona – patikau ir berneliui. Vėjo pučiama – balta raudona, žmonių kalbama – dar raudonesnė. Sakeis, mergele, kad neverkusi. Ko veidelis raudonas? – Per lauką eitas, vėjelio pūstas, to raudonas veidelis. <br/>3. <span class="explanation">leisti, varyti, išduoti oro srovę: </span> Jis užsirūkė ir, nervingai pūsdamas dūmus, pasislėpė visas juose. Daugėla pučia pypkės dūmą. Pūsk orą [iš burnos]. Nepū̃sk tu man ir kvapo tabokos, nusigręžk. A tave nèpučia bulius <span class="explanation"> (pūsdamas baido) </span> ? Karvė vieniuolektą žolę puta <span class="explanation"> (turi 11 metų) </span>. Vaikai klausė, nosims pūtė, ką jiems sako jų bobutė. \| Pučiamieji priebalsiai. Jūs tik pučiat žodžius. Ką pūsi prieš vėją. Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pū̃sti, bet prieš vėjus pū̃st dar jos niekados nederėjo. Ūtarija, kai lazdon pùčia. Eina meška baubdama, baltą pusnį pūsdama. Kas bėga be kojų, kas pučia be lūpų? Raudonas seniukas dvasią pučia. <br/><b>pūstinaĩ</b>. Pūsk akuotą pūstinai, jei nupūsi, prastas dalgis. <span class="explanation">sunkiai, pailsus kvėpuoti: </span> Jau kiek metų pùta pùta, kiek dar prasitęs! Ateina sušilęs, pūsdamas. Tekiniai grimzdo į smiltis, kartkartėmis kumelė pristodavo ir pūtė, kinknodama galvą. Smarkiai jojo, dabar arklys pùčia. <span class="explanation">sunkiai eiti: </span> Putù putù visur su lazdele. <span class="explanation">leidžiant oro srovę, vėsinti ar šildyti: </span> Pūtėme grumbančias rankas. Kas nudegė liežuvį karštu, tai ir šaltą pučia. Pirma nepūtei nė šilto, dabar ir šaltas prisiėjo pūsti. Išdegęs burną kopūstais, ir pro daržą eidamas, pučia. Žmogus kruti vargsti ir vis večerioj bulbas puti. <span class="explanation">leidžiant oro srovę gesinti: </span> Aš par naktį lempą nèpučiu, deginu. Reikia lempa pū̃sti – pro langą šviesu. <span class="explanation">leidžiant, varant oro srovę įžiebti, užkurti: </span> Tai tu neskelsi ankstų rytelį, tai tu nepūsi kaitrios ugnelės. Te nedėguliuką kokį inmyga, tai, būdavo, pùčia pùčia ir balanelę kokią ažudega. Kad pùta, ugnį padaro. Temsta, lietus barbena į langų stiklus, o stiklai juodi, dar nepučia viduj žiburio. Da anksti pū̃st žiburys. Pūskit, vaikai, žiburį – tamsu! <br/>4. <span class="explanation">leidžiant oro srovę dūduoti, griežti: </span> Tas yra dar stebuklingu, jog, pagal jo pasakojimo, motriškosios į trūbus pūtusios, o vyriškieji dainiavusys. Vieni į tus trimičius pūtusys, o kiti dainiavusys atlieptinai. Mosėdy, bažnyčioj, pamatęs vamzdžius, klernetomis vadinamus, išmoko pūsti kaipo vien reikiant. Senukas piemeniui davė dūdelę ir liepė su ja pūsti. Nebejaunas, ale da pùčia dūdą. Treti metai, kaip penki vyrai vieną dūdą pučia. Žileiką burnoj insdėjęs, pū̃sdavo. Pučiamųjų orkestras. Kur dambruo [ja] dambrelės nepučiamos. Pučiamas muzikos instrumentas. Pučiamųjų kvintetas. \| Maršą pū̃sti. Į trūbą nepūtęs, pieną negausi. Ką čia pūsi, kad nebirbia. <span class="explanation">rungtyniauti tokiu būdu dūduojant: </span> Einam pūsties – katras išpūsma didesnį balsą [su trūbais]. <br/>5. <span class="explanation">miegoti: </span> </span> Knarkia, pučia kaip negyvas – nors išmeisinėk, niekaip nepabunda. Neprikėliau, must, ans dar tebeputa. Kad pùčia, net sienos dreba. Teip gardžiai pučia. Smagiai pūteĩ, brolyti, jau pusryčiai, o tu dar tik iš lovos. Ale tai pùčia, turbūt labai pailsęs! Aš tik į lovą ir pučiù. Pavalgys ir vėl pùčia. Pùčiam, kol išaušta. Sekmadienį pūčiaũ iki pat pietų. Iš peklos imasi tas miegas: pùčia ir pùčia visą dieną. Tinginys ir rugiapjūtėj pùčia. <br/>6. <span class="explanation">leidžiant oro srovę, formuoti, gaminti: </span> Stiklą pū̃sti. Tai buvo kaip iš stiklo pūstos lėlės. <span class="explanation">leidžiant oro srovę, dengti paviršių plonu sluoksniu: </span> Žirgužėlis juodbėrėlis, auksu pūstas balnužėlis. Auksu pū̃sti. Auksu pūstosioms kilpelėms žirgeliui balnoti. Duosiu. auksu pūstą šilkų juostą žirgeliui žaboti. <br/>7. <span class="explanation">daryti iškilų, išgaubtą, platų, storą: </span> Pùta žandus vis tiek, kad i po dumblus plaukiodamas. Daug negerk, [v] anduo vidurius pùčia. Kai prisiryji šitų žolienių, tai tik vidurius pùčia ir daugiau nieko. Žirniai pilvą pùčia. Pinant varžą, nereikia labai pū̃st, ir bus gerai. \| Duona ją pučia. Pilvas pùčias. Net šonai pùčiasi – toki pietūs. Mana krūtinė pūtėsi kaip jūra. Miltų tas kepalas pūsdamasis daugiau neįgauna. Visuomet pjauk [gyvulį] jaunam mėnesy, tuomet mėsa bus skalsesnė, puodan įdėta, pūsis ir bus minkšta. Liuciaus dantyse žemės ėmė augti, pūstis, jam dantis plėšti. Puties kaip puta, ar putmenių prikimštas? Kad putas vanduo, struogos randas jūro [je]. Tada uogos pradeda pūstis. Žinai, kad keli ką, juk putíes, tai gal i trūkt plėvė. Tas krepšiukas in vietą sudegimo <span class="explanation"> (užuot ėmęs ir sudegęs) </span> pradėjo pūstis. <span class="explanation">sproginti, versti: </span> Akis pū̃sti. <span class="explanation">šiaušti: </span> Kano pūsti plaukai? Kraičvežių pūsti plaukai. <span class="explanation">kelti, lanku riesti: </span> Karvė ėda, ale lyg kaži ko vis uodegą pùčia. <br/>8. <span class="explanation">teikti per didelę reikšmę, didinti, perdėti: </span> Račys lipdė pūstus pranešimus apie „didžiulį pasisekimą“. Tą dalyką jie labai pùčia. <br/>9. <span class="explanation">didžiuotis, keltis: </span> </span> Kad Vilius moka pūstis, ji žino jau iš seniau. Tu čia mums per daug nesipūsk, vyruti, ir dėkok Aukščiausiajam už visas gėrybes. Negi be reikalo pūskies, bet, doveną gavęs, juoba nusižemink. Žiūrėk, kaip drąsiai pučiasi iškilęs pilietis. Ko jis pùčiasi prieš mus lyg koks ponas. Puties gu dar prieš žmones mano, jog nenori jų išleist. Kogi teip pradėjai pū̃stis? Pūstis negražu, reikia su visais šnekėti. Ji baisiai pū̃tės, ka jauna buvo, taip ir paliko viena <span class="explanation"> (neištekėjo) </span>. Grobstė čia aną [vaikiai], grobstė, o ta ka pū̃tės! Tikrai iš to visa, kuo žmogus pučiasi, nuvilkusi. Pučiasi ponas, pučiasi ir žmogus. Kaip penkių pilių ponas pučiasi. Kuo labiau glosto, tuo labiau pučiasi. Pučiasi lyg katė glostoma. Ir višta pučiasi, savo gūžtoj tupėdama. Pùčias kaip gaidys ant mėšlyno. Pùtas kaip varlė pryš dalgį. Putas kaip ežys. Ir pučias kaip ožka, į turgų vedama. Pučias kap žąsinas prieš lapę. Galo su galu nesuduria, o kaip erkė pučiasi. <br/>10. <span class="explanation">pykti. </span>. <br/>11. <span class="explanation">greitai bėgti: </span> Kad pùčia, net vyža ugnį skelia. Kad pū̃tė, tai pū̃tė – vienas į vieną pusę, kitas į kitą! Pū̃sk greičiau į miestą! Išsigandusi girtuoklio, mergina kad pū̃tė į kiemą. Alkanas, tai kap vėjas pùčia namo. <span class="explanation">greitai augti: </span> Kviečiai kad pùčia, tai pùčia. <br/><b> ant vė́jo pū̃sti</b> <span class="explanation">veltui eikvoti: </span> Perka nėkus, piningus tik pùta an vė́jo. <br/><b>arãbą (arabùs) pū̃sti</b>. <span class="explanation">mulkinti: </span> Nepū̃sk arãbų – aš ne mažas vaikas, suprantu, ko tu nori. <br/><b>dūdàs pū̃sti</b> <span class="explanation">garsiai verkti, raudoti: </span> Kaip paimsiu kailį skusti, tu pradėsi dūdas pūsti. <br/><b>dū̃dą pū̃sti</b> po velė́nos</b> <span class="explanation">mirti: </span> </span> Trukt sustabdė [mašiną], tai išlikau gyva, o būčiau po velė́nos dū̃dą pū̃tusi. <br/><b>į ãkį (į uõstą) pū̃sti</b>. <span class="explanation">miegoti: </span> </span> Kaip atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį. Pusę dienos pūčiáu į ãkį kai didelė. Pùta į uõstą lig dvylektos. <br/><b>į aũsį pū̃sti</b> <span class="explanation">kalbėti: </span> Truputį lukterėjusi, kinknodama savo įmantriai sušukuotą galvą, pūtė tylomis Mineikienei Irena į ausį. <br/><b>į dūdàs pū̃sti</b> <span class="explanation">plačiai šnekėti, skleisti paskalas: </span> Ko žmonės neprišneka. Buvo pradėję į dūdas pūsti, kad ir manasis per brolį ant duonos medų tepa. <br/><b> [į] </b> (kieno) <br/><b>dū̃dą pū̃sti</b> <span class="explanation">pataikauti: </span> </span> Nuo pat pirmos dienos ėmė jo dūdą pūsti. Tačiau ne jis vienas pūtė į dvarininkų dūdą. <br/><b>į gálvą pū̃sti</b> <span class="explanation">nuteikti, prišnekėti: </span> Jie tau pučia galvon, mala liežuviais, o patys, nebijok, nagų nekiša. <br/><b>į rū̃rą (į šikìnę</b>. <br/><b>) pū̃sti</b>. <span class="explanation">pataikauti: </span> </span> Pū̃skit jūs jam į rū̃rą, kiek noriat, aš jam nepū̃siu. <br/><b>į úodegą (į sùbinę</b>) <br/><b>pū̃sk</b>. <span class="explanation">dingo, nebėra: </span> Pūsk į uodegą silkei – nebėr. <br/><b>kaip (it) gróbą (į gróbą, dū̃dą, į dū̃dą, pū̃slę, žárną) pū̃tęs</b> <span class="explanation">nieko nepešęs: </span> Jis eina kaip grobą pūtęs, t. y. nieko negavo, ko prašė. Išvažiavo kaip grobą pūtę. Pagalop 1710 metūse marams kilus, giedotojai paliko it grobą pūtusys be jokios maitnasties. Išejo kaip į grobą pūtusi <span class="explanation"> (nusiminusi) </span>. Ka toks mandrus, i parejo gróbą pū̃tęs: ne arklių negavo, ne velnio. Parejo kaip į dūdą pūtęs. Kaip pūslę pūtęs. Eina kaip žarną pūtęs. Ir teip sugrįžo namon kaip dūdą pūtę. <br/><b>kẽterą pū̃sti</b> <span class="explanation">didžiuotis: </span> </span> Varlė. dar kẽterą pùčia! <br/><b>kitì vė́jai (naujà dvasià) pùčia</b> <span class="explanation">pasikeitė laikai, kilo naujos idėjos: </span> O kai rytų paelbio žemės ūkio darbininkai bus su mumis, tuoj ir visoje Vokietijoje ims pūsti kiti vėjai. Šiandien jau ir gimnazijose ėmė pūsti nauja dvasė. <br/><b>mìglą (miglàs</b>. <br/><b>bur̃bulus, dū́mus) [į akìs (ãkį) ] pū̃sti</b>. <span class="explanation">meluoti: </span> Nepū̃sk mìglą į ãkį. Ko dūmus puti į akis, sakyk teisybę. Nereik burbulų̃ ant akìs pū̃st! <br/><b>nė̃ vė́jas nèpūtė</b> <span class="explanation">niekas nežinojo: </span> O kaip gerai buvo mano sugalvota, nė vėjas būtų nepūtęs. Ji taip man priduos [grūdus], jog nė vėjas nepūs. Nė̃ vėjẽlis nèpūtė, ka atvažiuosi. <br/><b>nei pū̃sti, nei áušinti (vėdìnti) </b>. <span class="explanation">nieko gera, nieko nebus: </span> Su juo nei pūsti, nei aušinti. Su tuo pagyra kalbėdamos, nei pūsk, nei aušink. Iš to sūnaus muno nei pū̃sk, nei vėdìnk. <br/><b>nósį pū̃sti</b> <span class="explanation">didžiuotis, šnairuoti: </span> Eidamas pro šalį, nósį pùta. <br/><b>óžius pū̃sti</b> <span class="explanation">didžiuotis: </span> </span> Dar parškojė, o jau óžius pùčia. <br/><b>per bar̃zdą pū̃sti</b>. <span class="explanation">miegoti. </span> <br/><b>per ūsùs pū̃sti</b><br/>1. <span class="explanation">būti išdidžiam, puikuotis: </span> </span> Tik pùčia par ū̃sais – baisus ministras. <br/>2. <span class="explanation">nieko nepadaryti: </span> Pavogė kumelę, kur berasi, pū̃sk par ūsùs. <br/><b>per velė́ną pū̃sti</b>. <span class="explanation">mirti: </span> </span> Jaunesni už muni jau pùta par velė́ną. <br/><b>sàvo dū̃dą pū̃sti</b> <span class="explanation">savaip kalbėti, elgtis: </span> </span> Kiekvienas savo dūdą pučia. Kaip atėjo – kožnas sàvo dū̃dą pùčia. <br/><b>sàvo pū̃sti; </b>. <span class="explanation">savaip kalbėti, elgtis: </span> </span> Visi ir juokias, ė ana vis tiek savo pučia. <br/><b>ū̃są pū̃sti</b>. <span class="explanation">būti išdidžiam, puikuotis: </span> </span> Kaip bajoriškai ūsą pūtė Krukelių seniokas, veždamas vyskupą! Mano vyras ūsą pučia ir ant šalies laiko mučę. <br/><b>vė́jo pùčiamas</b><br/>1. <span class="explanation">labai silpnas: </span> Gi vaikščioju vė́jo pučiamà. <br/>2. <span class="explanation">prastas, menkas, niekam tikęs: </span> Jo karvės – vė́jo pùčiamos. Vė́jo nepučiamà galva <span class="explanation"> (gera, daug įsimenanti) </span>. <br/><b> [į] </b> víeną dū̃dą pū̃sti. <span class="explanation">sutarti, eiti iš vieno: </span> Anie daba į víeną dū̃dą pùta. Anys dabar vienõn dūdõn pùčia su jais. Jie visi víeną dū̃dą pùčia. <br/><b>visų̃ vė́jų pùčiamas</b> <span class="explanation">visur blaškomas, neturintis tvirto pagrindo: </span> Jei taip gyvensite, visų vėjų pučiami būsite. <br/><b>antpū̃sti, </b>añtpučia, añtpūtė. <br/>1. <span class="explanation">užnešti, pučiant vėjui: </span> [Kerpių] sėklos yra didei smulkios ir nu vėjų didei lengvai gal būti antputamos. <br/>2. <span class="explanation">pučiant užtikti, rasti: </span> Vėjai neantpūtė tokio dvaro, paukščiai neantlėkė tokios panos. Vėjau, vėjau, ar neañtpūti kame mirtį? <br/>3. <span class="explanation">papūsti iš burnos orą: </span> Dvasią añtpūtė, i tujau suprasi, ka rūkęs. <br/><b> prieš vė́ją antpū̃sti</b> <span class="explanation">nugalėti, įveikti: </span> Tą žinok gerai: galingesnis padavė, jo bus ir viršus – prieš vėją neantpūsi. <br/><b>apipū̃sti, </b>apìpučia, apìpūtė, appū̃sti. <br/>1. <span class="explanation">bent kiek paliesti pučiant: </span> Eik, gaspadinėle – vėjas apipūs, palengvės ant širdies. Lauke ją apipūtė speigas. Mokslininkai paimdavo bet kokį daiktą ir apipūsdavo jį tai šiltu, tai šaltu oru. <br/>2. <span class="explanation">pučiant aptraukti, apnešti: </span> Apipūtei drabužius pelenais. Ją. vėlės ta pačia liga appūtusios arba apkrėtusios. \| Šis žiedas ne auksinis, o tik auksu apìpūstas <span class="explanation"> (paauksuotas) </span>. Akulioriai tujau apsìputa dvasia. <br/>3. <span class="explanation">pučiant bent kiek nudžiovinti, apdžiovinti: </span> Jau vėjis apìpūtė purvus, šlapumus. Maž apipū̃s šienioką, tai reiks invežt. Tik apìpūtė dobilus, ir vėl sulijo. Kad atneš, atvaduos [vainiką], nebus toks žalias: apipūs vėjelis, apneš žemelėm. Palauk, nors rasą duok apipūst. Pavasarį palyja ir vėl tuojau apsipučia. <br/>4. <span class="explanation">padaryti kiek iškilų, išgaubtą. </span> <br/><b> akìs apipū̃sti miglà</b> <span class="explanation">primeluoti: </span> Apìputa miglà akìs ir įvera velnį į durų tarpą. <br/><b>atpū̃sti, </b>àtpučia, àtpūtė<br/>1. <span class="explanation">pučiant priartėti</span>. Atpūtė šiaurės vėjas, nupūtė vainiką. Atpučia šiaurus vėjas: laužys tau žalias šakeles. Atpūsk, vėjelis, nuo rytelių, atnešk man kardelį nuo tėvelių. Iš lauko atsipūtė šviežesnis oras. Atsipūtė šiaurys vėjas, nuput vainikelį. Atsìpūtė vakarinis vė [ja] s, must vėl būs lytaus. <br/>2. <span class="explanation">pučiant atnešti, atvaryti</span>. Mūsų dulkių net vėjas namo neatpūs – mes nuėjome baisiai toli. Kaip reiks, ant tavo lauko lietaus atpūsu, o kaip nereiks – nupūsu. Kaip tik tas myžalinis <span class="explanation"> (vakarinis) </span> vėjas atsisuka, tuoj lytaus àtputa. Atpūsk, vėjeli, giedrią dienelę. Ir atapūtė vėjas pirmas graudžias žinias nuo Liškiavos šalies. Kokis dabar vėjas tave atpūtė <span class="explanation"> (kaip čia atsiradai) </span> ? Iš kažkur tokią mergą vėjas àtpūtė. Nėra vėjelio, kurs neatpūstų dulkių. Duona ne vėju atpūsta, bet žmonių prakaitu atkviesta. Geras patarimas ne vėjo atpučiamas, bet doro žmogaus duodamas. <br/>3. <span class="explanation">pučiant atidaryti, atverti</span>. Atpūsk, vėjeli, svirno dureles, kad pamatyčiau, kad paregėčiau savo mergelę. O kad papūstų šiaurus vėjelis, mažu atpūstų stiklo langelį. <br/>4. <span class="explanation">pučiant įveikti, nugalėti, pašalinti: </span> Užejo šilima, jug neatpū̃si. Dumplėmis vėjo neatpūsi. Dulkės prieš vėją neatpūsi. Nepūsk, vėjas, nepūsk, vėjas, ąžuolą, ąžuolėlį, ba nemoka, ba nemoka ąžuolas atsipūsti. <br/>5. <span class="explanation">pučiant atgaivinti: </span> Jei negyva, nebatpū̃ste, galiat nebvargti. Kad paršuką liuobėjo kiaulė piespausti, liuobėjom atpūsti: paršukuo liuobėjom į ausį pūsti. Numirė žmogus – ir numirta: negi atpūsì. <br/>6. <span class="explanation">a</span> tsikvėpti, atsikvėpus smarkiai papūsti: </span> Tik ligi jis atsipūsdavo iš visų plaučių, sagos iki vienai, lyg pupos nuo sudžiūvusio pėdo, nubyrėdavo žemėn. Svečias atsisėdo, protarpiais triukšmingai atsipūsdamas, lyg visą laiką būtų bėgęs. Jis lyg ir lengviau atsipūtė, pastebėjęs retėjant atvykėlius. \| Tiek privalgiau, kad neatsìpučiu. <br/>7. <span class="explanation">pailsėti, atsigauti: </span> Tėveliui laikas ir atsipūsti, juk jau šeštą dešimtį pradėjo. Atsipūtęs galėsiu ir stačias pastovėti. Tos dainės tolie užsitęsė, iš tos pryžasties sukilom ir ejom atsipūsti. Kryžeiviai ir kiti krikščionys atsipūtė, ginklą padėdamys. Kruta kaip veršis, neturi kada ir atsipū̃st. Dirbk ir dirbk žmogus, nėr nė valandelės kumet atsipū̃sti. Sėsk, mažyte, atsipūsime po kelionės. Lai arkliai atsiputa, aš truputelį pavaikščiosiu. Sustokiam, jau ir arkliai nora atsipū̃sti. Tada jis davė velbliūdams atsipūsti lauke miesto. <br/>8. <span class="explanation">daryti iškilų, išgaubtą, atsikišusį: </span> Tenai buvo telyčytė, jos atpūsta uodegytė. Tavo ažupakaly rūbai atsipū̃tę. Tai užlopė – tas lopas atsipū̃tęs kai kapšas. Atsipūtusi kišenė. <br/>9. <span class="explanation">greitai atbėgti, atvykti: </span> Uždusęs atpūtė jis į plytinę su krepšeliu. Mergos, šunį pamatę, kad àtpučia kai ožkos. Siratelė insėdo kalmogelėn i atàpūtė namo. <br/><b> prieš vė́ją atpū̃sti</b> <span class="explanation">nugalėti, įveikti (galingesnį): </span> Musėlės! atpūsite jūs prieš vėją! Nieko nepadarysi – a pryš vėją atpū̃si! Bet sakyk, Mikėli, ką mes padarysime? Ar prieš vėją atpūsime? <br/><b>úodegą atpū̃sti</b> <span class="explanation">pasidaryti išpuikusiam, didžiuotis: </span> Ejau per beržyną, vėjelis papūtė, o mano bernelis úodegą àtpūtė. Ko vaikščioji kai kalakutas, uodegą atpūtęs. <br/><b>dapū̃sti, dàpučia, dàpūtė</b>. <br/>1. <span class="explanation">pripūsti. </span> <br/>2. <span class="explanation">užpūsti. </span> <br/><b>įpū̃sti, </b>į̃pučia, į̃pūtė. <br/>1. <span class="explanation">pučiant įeiti</span>. Daro grabą be durelių, viršų be langelių, kad vėjelis neįpūstų. Vė [ja] s neį̃puta į daržinę, i supuvo šienas. Ne ten įlijo, ne ten į̃pūtė. <br/>2. <span class="explanation">pučiant įnešti</span>. O ir ištiko šiaurusis vėjelis, įpūtė mane į jūres mareles. Ir užtiko šiauras vėjas ir įpūtė vainikėlį į jūrių gilumėlį. Vėjas į̃pūtė į akį kripšlą. Vėjas labai, anas anpū̃s ką kalvek. <br/>3. <span class="explanation">pučiant smarkiai įgairinti: </span> Įpūs vėjelis veidelius, įdegs saulelė rankeles. Vėjas tep inpūtė, kad viskas dega. <br/>4. <span class="explanation">įvaryti, leidžiant stiprią oro srovę: </span> Nepūsk lapų, įpūsi šlamų į katilą. Vaciuk, neįpū̃sk žarijos kur! Jei jūs porą senų aulių noriat suleist į vieną, tai pirmiaus gerai dūlį įpūskiat į abudu auliu. Dusą kam įpūsti. <br/>5. <span class="explanation">leidžiant, varant stiprią oro srovę įžiebti, įdegti: </span> Įpučiu ugnį. Ugnis įpūsta, skalos užžiebtos, ir senelė jau kemša vieną žibintuvan, kuris riogso pirkios vidury. Įpūst žarijas, ugnį kalvėje. Inpūsk balaną, jei nori, kad būtų šviesu. Įpū̃sk žiburį. Mes visų buržujų vargui gaisrą žemėje įpūsim. Sugrįžęs jis vėl įsipūtė ugnį ir pradėjo šildytis. Atsikėlęs įsipūtė šakalį, su šviesa visur apžiūrėjo. Žarijukę insìpūčiau. Jau tamsu, reikia žiburys įsipū̃sti. <br/>6. <span class="explanation">įkvėpti, suteikti: </span> Kad Dievas sutvėrė pirmąjį žmogų – padirbo aną iš molio, – įpūtė dvasią. Velnias vilką iš samanų pasidaręs, bet niekaip gyvybės negalėjęs jam įpūsti. Juk jam proto neįpū̃si, kad nemoka. Nežinia, kas jam in galvą iñpūtė, tik susigalvojo ir savo daro. Jie netikusį pasididžiavimą jiems įpūtė. Katė gali žmogui ligą įpūst. Akmeniui dūšios, o durniui razumo neįpūsi. <br/><b> dvãsios įpū̃sti</b> <span class="explanation">pamokyti, patarti: </span> Bet kaip tokiam dvãsios įpū̃si, kad jis neklauso?! <br/><b>mìglą įpū̃sti į akìs</b> <span class="explanation">primeluoti, apgauti: </span> Jis nori jums miglą į akis įpūsti: neklausykiat ano. <br/><b>išpū̃sti, </b>ìšpučia, ìšpūtė; <br/>1. <span class="explanation">išstumti, išvaryti, išnešti</span>. Ir išpūtė mergelę iš juodojo laivelio. Jei brolelių žiedelis pirktas, išpūsčiau į kraštelį. Aš pasamdyčiau šiaurų vėjužį, kad išpūstų žiedužėlį iš jūrelių dugnužio. Nenešk lizdelio viršuj medelio, pakils vėtrelė, išpū̃s lizdelį. Tu ąžuole, tu žaliasai, nestovėkie, nesiūbuokie prie kelelio, prie kelelio, ba atpučia šiaurus vėjas, išpū̃s tave iš šaknelių, tankias šakas laužydamas. Pinigus, nematai, kaip vėjas išpučia. <br/>2. <span class="explanation">a</span> tšaldyti, išvėdinti</span>. Gryčia blogai susamanota, tai vėjas labai ìšpučia. Vėjas per langą ìšpūtė kambarį. Juškų neuždarėm in nakties, ìšpūtė gryčią vėjas. <span class="explanation">pučiant išdžiovinti: </span> Išnešk marškas in vėjo – tuoj išpū̃s. Vėjis išpū̃s drapanas, ant tvoros pakabintas. Ìšpūtė šieną ką bematant. Vėjas žemę išpūtė, ir drėgnumo maža beliko. <span class="explanation">nuraudoninti, išgairinti: </span> Vėjo išpūsti, lietaus išlyti, tai raudoni veidužėliai. <br/>3. <span class="explanation">kurį laiką pūsti: </span> Visą parą toks baisiausis vė [ja] s ìšpūtė. <br/>4. <span class="explanation">išleisti (iš savęs) oro srovę: </span> Sustojo uždusęs, išpūtė orą ir tuoj sugriebė mane už abiejų pečių. Endrė tyli, tik išdidžiai išpučia papiroso dūmą. \| Galūnėje (absoliutinėje ir neabsoliutinėje) <span class="explanation">a</span> yra daugiau išpūstas. <span class="explanation">pučiant pašalinti: </span> Vieną kartą sūnus ir tėvas susitarę, sako, norėję išpūsti iš marių vandenį, ant dugno kurių jie minę berasią daug žuvų ir lygių pievų. Ìšpūtė visus šapus su ta arpute. Vemu, ka išpūsčio arielką. Iš pelų dulkės neišpūsi. <span class="explanation">pučiant sugadinti: </span> Gali išpū̃st ir plaučius bepūsdami į tais dūdas. Plaučius ìšpūtės begrajydamas. <span class="explanation">pučiant užgesinti: </span> Žiburį išpūtus, jos atsikelia. Žvakę išpū̃sti. <span class="explanation">pučiant įdegti: </span> Pūsk skudutį pamažėle, gal išpūsi kibirkštėlę. <span class="explanation">pučiant sukurti: </span> Nykštukas tą uogą pūtė ir ìšpūtė mergaitę. Pūtė pūtė ir ìšpūtė nykštuką. <span class="explanation">oro srove atvėsinti: </span> Eik išpūsk arbatą. Nekarštos [kruopos], ìšpūčiau. <span class="explanation">iššlakstyti, išpurkšti: </span> Ìšpūčiau trobą, ka musėlės išsproginėtų. <br/>5. <span class="explanation">pučiant pagriežti: </span> Turėjo pasidirbęs didelę dūdą ir garsiai ją išpūsdavo. Storos dūdos ko neplyšo išpūsdamos maršo garsus. <span class="explanation">sugebėti pučiant griežti: </span> Piemeniokas da neìšpučia trimito. <br/>6. <span class="explanation">pripildyti oro, ištempti: </span> Pats atsisėdau prie vairo, vėjas išpūtė burę, ir eldija nuplaukė. Laivas plaukia išpūstomis burėmis. Ant nugaros plezda vėjo išpūsti į kuprą mėlyni marškiniai. Pūslę išpūsti. Išpūsk žandus ir pakelsi maišą rugių. Išpūsk burną, duosiu degtukų. Kis kis kisielius, parjo [ja] Motiejus per tyrus laukus, išpū̃tęs raukus. <br/>7. <span class="explanation">padaryti iškilų, išgaubtą, storą, išplėsti: </span> Jį išpūtė negeras valgis, oras supuvęs. Kopūstai pilvą ìšpučia. Geros mielės labai pyragą ìšpučia. Išpūstaĩs plaučiais bebuvo ir mirė. Išpūsti skruostai. Jis ėjo drąsiu, plačiu žingsniu, išpūtęs krūtinę. Arkliukas tempia, kuprą išpū̃tęs. Jį labai bjaurino nosis išpūstomis šnirplėmis. Jeigu nebūtų lempos stiklas ìšpūstas, degtų raudona šviesa. Išpūstaĩs sijonais ejo tik madininkės, švitrės. \| Palios kap ìšpūstos vandenio. Galo darbo nelūkėjęs, išsipūtęs sukas ratu [balandis], burkuoja, girias – moku, moku. Karvė išsìpūtė i dvesia. Išsìpūtė kai pūslė. Pirmai pilvas buvo prikepęs prie nugaros, o dabar išsipū̃tęs. Anas vienas sėdi išsipū̃tęs kaip kurkinas, o čia žmonės stovi. Pavalgęs kad susmygau juosta, tai nat minkštimai išsipūtė. Teisybė, tas karves pamačius, ir mane šiurpas pakratė: galvos išsipūtusios kaip bačkos, ragų vietos raudonuoja, net baisu pamislyt. Burna išsìpūtė, nosis išsìpūtė, i negalėjau važiuoti į veselę. Pagniaužykit kumštį, kad venos išsipūstų. Vienas kiaušinis, o kai išsìpūtė tie blynai. Dideliai esanti širdis ano išsipū̃tusi. Plaučiai mun išsìputa, nei par trobą nepareinu. Išsipū̃tęs kešenius. Anksčiau buvo labai išsipūtę, o dabar supliuško. Pripasakos, ka net ausys išsipū̃s. Mano galva išsìpūtė nuo tavo šnekų. O kad išsipūstái kap siūlas! <span class="explanation">pašiaušti: </span> Ar tas diedas ne padūkęs, laiko barzdą vis išpūtęs. Su šilkine skarele užsirišus, plaukai išpūsti – kur balai gražumas! Kad eina ožkos, uodegas išpū̃tusios. Arkliai šeši, visi kaip nulipdyti, kaklus išrietę, uodegas išpūtę. Kažin kas čia toks nuėjo, išpū̃tęs ūsus. Vilnos – jos išsipū̃tusios. Kad skuto katinas par kiemą, net uodega išsìpūtė. <br/>8. <span class="explanation">suteikti per didelę reikšmę, perdėti: </span> Toji žinia yra paties „Ryto“ išpūsta apšmeižti nepatinkančiam jam asmeniui. Ìšpūstos kalbos. Išpūstas stilius. Po valandos žinia apie ruošiamą streiką taip išsipūtė, jog imta kalbėti apie plėšimus, dvaro deginimą ir dragūnus. <span class="explanation">nepagrįstai padidinti, išplėsti: </span> Jis manė, kad planas išpūstas. Nenormalu, kai tas aparatas išpučia savo etatus. Klaidos būdavo išpučiamos iki politinių nusikaltimų. Amerikos karinis biudžetas išsipūtė šiais metais. <br/>9. <span class="explanation">didžiuotis, keltis: </span> </span> Ans yr [a] dideliai išsipū̃tęs. Šiandiej mačiau tąnai, išsipū̃tęs tiekime <span class="explanation"> (tiekimo skyriuje), </span> žibūs čebatai. Išsipūtė kaip varlė prieš jautį. Išsipūtęs kaip kalakutas. Išsipūtus kai erkė. Išsìpūtė kai pūgžlys. <br/>10. <span class="explanation">išsimiegoti: </span> Nedėlioj tai nor išsìputi perdien. <br/>11. <span class="explanation">išeiti, išvykti: </span> Dirbs dirbs ir ìšpučia kur. Būtų galėjęs išpū̃sti par rubežių. Gi daba visi ìšpūtė – nė vieno nė [ra]. <br/><b> akìs išpū̃sti</b> <span class="explanation">labai nustebti: </span> Pamatė mane – tik akis išpūtė: jaučias, kad kalta. Ko tep išpūtei akis, bene manęs nematei! <br/><b>akìs išpū̃tus</b><br/>1. <span class="explanation">įdėmiai (žiūrėti): </span> Klausyk, ausis pastatęs, ir žiūrėk, akis išpūtęs. <br/>2. <span class="explanation">smarkiai: </span> Pri tėvo dirbk, akìs išpū̃tęs. <br/><b>akìs išsipū̃sti</b> <span class="explanation">būti išdidžiam: </span> </span> Eita, akìs išpū̃tusis, paneberinga. <br/><b>ausìs išpū̃sti</b> <span class="explanation">įtempti dėmesį, suklusti: </span> Jam visai nereiktų žinoti, o vis jis, išpūtęs ausis, klausosi. Šnibždas daktarikės: noriu sugaut žodį, klausaus, ausìs išpū̃tęs. <br/><b>išpūstà galvà</b> <span class="explanation">prasta atmintis: </span> Senųjų galva išpūsta, pasakų nebmokam, – nusiguodė senis. <br/><b>káilį išpū̃sti</b> <span class="explanation">išperti: </span> Gerai, kad brolių nebuvo, būtų kailį išpūtę. <br/><b>nósis išpū̃sti</b> <span class="explanation">būti išdidžiam: </span> </span> Pasikėlė [asilas] ing puikybę: ausis aukštyn pastatė, nosis išpūtė ir, akis išvertęs, ėjo. <br/><b>šãtrą išpū̃sti</b> <span class="explanation">išbėgti: </span> Jau ìšpūtė šãtrą i nėra; i draudėm, i ką nedarėm! <br/><b>ūsùs išpū̃sti</b> <span class="explanation">parodyti nepasitenkinimą: </span> Kai sūnus užsiminė apie alų, tėvas tik ìšpūtė ūsùs. <br/><b>nupū̃sti, nùpučia, nùpūtė</b><br/>1. <span class="explanation">pučiant nugairinti</span>. Puspūrę bulvių atkišo, ir tos pačios vėjo nupūstos, žaliuonim paėjusios. Nors vėjo nupūsta, tečiaus buvo čiuini, niekas už baidyklę į kanapius negalėjo statyti. Ką gi nupūtė šiaurus vėjelis, kad ne siratą dideliam vargely? Per pavasarį nùpučia vėjas, ir rudas kaip šuo palieki. Kad vė [ja] s nùputa rankas, skaudžiai pasidaros. Vė [ja] s burną nupū̃tęs, ir apšoko niežais.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

antpūsti

#