antkvėpti

kvė̃pti, kvẽpia (-ia. kvem̃pa), -ė (-o), kvė́pti.

1. traukti į save orą, kvėpuoti: Kvapą kvė̃pti. Jis godžiai kvėpėsi oro, kaip girtuokliai kad geria vyną.

2. pūsti, iškvėpti orą: Paskui par nendrę arba nupjautą didelę plunksną į jo burną turia jam kvėpti. Jis į mane kvė̃pė. Jis, (į mane) kvė̃pdamas, mane savo kvapu užgavo. Kvėpt, kvapu pakrutint. Pūkštinu, kvėpiu. Kam kunigas kvepia kvapą ant burnos krikštytinio? Ir kaip tatai kalbėjo, kvėpė ant jų ir bylojo jiemus.

3. dūksoti, vadėtis: Kvėptè nusikvėpė vynas atkištas.

4. skleisti kvapą, kvepėti: Kitusyk ta mėsa kvė̃pdavo iš tolo, dabar – nė pamatyt nenor. Bačkelės kvėpė midum. Gražiai, piktai kvėpti. Tiktai pradėjo kvė̃pt (dvokti) . Kvėpti kuo (iš kvapo panašiam į ką nors būti) . Žydėkite kaip lelijos ir kvėpkit skaniai.

5. įkvėpti 3: Kvėpti jam daug ką kvepia (kvėpia) motina, tik nieko gera neįkvepia (neįkvėpia). Durniaus kvėpta (durna) ji: „Aš nedirbsiu, o kam dirbt!“. Jei Dievas nekvepia proto, vėjas nesupūs.
antkvė̃pti, añtkvepia, añtkvėpė. įkvėpti 3: Mane antkvėpė mielaširdyste tava.
apkvė̃pti, àpkvepia, àpkvėpė. apipūsti.
atsikvė̃pti, atsìkvepia, atsìkvėpė

1. įtraukti oro į krūtinę, įkvėpti ir iškvėpti: Pilypas atsikvėpė iš visų plaučių. Jis giliai atsikvėpė vėsiu šviesių vasaros prieblandų oru. Ir senė toji, nusitvėrus jį už kaklo, smaugia, jog net atsikvėpti jam nėra kuo. Sekretorius dar kartą visa krūtine atsikvėpė. | Taip bėgau, kad nei atsikvėpti (kvapo atgauti) negaliu.

2. atsidusti: Mergaitė giliai atsikvepia ir įremia akis į neįprastines gotiškas raides.

3. imti laisvai kvėpuoti po kokio įtempimo: Svečiai lengviau atsikvėpė. Jis čia jautėsi galįs atsikvėpti pilna krūtine. Visa krūtine atsikvėpė mūsų neprėpiama Tėvynė, pakėlusi neregėtus rūstaus karo sunkumus. Traukinys lengviau atsikvepia ir sustoja.

4. atsikvapstyti, atsigauti, pailsėti: Daug padirbom, reikia kiek atsikvė̃pti. Tuotimpo (ištisai, nuolatos, be pertraukos) reikia būti čia, nė atsikvė̃pti negal. Arkliams sustojus atsikvėpti, Petras užsirūkė. Ateis šventa diena, atsikvėpsim kap priguli. Aš jį tyliai prakalbinsiu ir svirnelin pavadinsiu atsikvėpti nuo kaitros. Truputį atsikvėpusi pradėjo rankioti stagarus ir kišti maišan. Iš karto negalėjo nė atsikelti, toks buvo silpnas, bet po valandėlės, kai kiek atsikvėpė, atsisėdo. Čia mokestys, čia pabaudos visokios – nėr kada nei atsikvėpti (nėra ramybės) . Dundulis (perkūnas) – ne brolis, kai pavaišins – neatsikvėpsi.
įkvė̃pti, į̃kvepia (į̃kvėpia), į̃kvėpė. įkvė́pti.

1. įtraukti į plaučius oro: Visa krūtine įkvėpė gryno vasaros oro. Ligoniui deguonies duoti įsikvėpti. Įsikvepiam tėviškės oro į save.

2. įpūsti: Vė [ja] s ugnį įkvėpė (ugnis buvo užgesus). Įkvėpk dvasią (kvapą, orą iš burnos) į nasrus, t. y. įpūsk. Ir įkvėpė jam gyvą dvasią jo nosina. Dirbos dirbos, ir ant galo eina pas Dievą ir klausia: „Kaip reikia įkvėpti vilkui dvasią (gyvą padaryti) ? . Ir Kairys žuvo, nė trisdešimties metų nesulaukęs, ir nusinešė į kapus visas jam Anykščių dangaus, gamtos ir žmonių įkvėptas dovanas. Aš ją antrusyk, tik jau geriau, pamokysiu, jai geriau į galvą įsikvėps (įeis, įsiskverbs) .

3. suteikti, sužadinti (jausmą, protą, norą) ; paskatinti kurti, veikti; inspiruoti: Tikėjimas liaudies išmintimi ir jėga įkvėpė jo žvilgsniui platybę ir drąsą. Kiekvienas mokytojas įkvepia savo dvasią mokintiniams. Jame vyrauja įkvėptos (svetimos) mintys ir įkvėpti geismai, ne jis pats. O idant tokį pat širdies jautimą priešininkams įkvėpti teiktumeis. Kad aš įmanyčiau, įkvėpčiau savo vaikui protą. Kitam proto neįkvėpsi, kad pats į galvą nesiima. Įskverbti į atmintį, įkvėpti. Kai kuriuose provincijos miestuose būna tokių namų, kurių vaizdas įkvepia melancholiją. Norą įkvė̃pti. | Dar niekad tarptautiniam išsivadavimo judėjimui nebuvo atsivėrusios tokios įkvepiančios perspektyvos, kaip šiuo metu. Šaukė į kovą, įkvėpė žygiams. Ta pati meilė, kuri taip labai degina tamstos širdį, ir manie į̃kvėpė žemiaus surašytąsias eiles. Įvyko viena labai įdomi ir graži scena, kuri verta įkvėpto dailininko teptuko. O jos veidas – toks giedras giedras, – toks įkvėptas. Atsakydama motina Jo, įkvėptà dvasia šventa, tarė. Syla meilės neįkvėpsi.
iškvė̃pti, ìškvepia, ìškvėpė.

1. išpūsti orą iš savęs: Iškvepiamasai oras. Aš iškvėpiau skanų kvapą nuo savęs. Guli štai šiandien, gyvybę iškvėpęs (negyvas) .

2. pasakyti, ištarti: Ne, – iškvėpė jis. – Ne, ne, ne!

3. išsivadėti, prarasti kvapą: Vynas išsikvė̃pęs, t. y. nuvėsęs. Et, jau gana, koki čia kamščiai, ir nori, kad vynas neišsikvė̃ptų! Vitriolijus neduoda amonijui iš mėšlo išsikvėpti. | Ir gėlės žiedas, ir alus pagaliau išsikvepia. Sėklos [kmynų] išvalomos, džiovinamos ir laikomos maišuose, kad neišsikvėptų. Kai nusipirkau tuos miltelius, tai baisiai smirdėjo, o dabar išsikvėpė bebūdami ir nebesmirdi.

4. netekti jėgų, pavargti, išsisemti: Jau taip, žinote, visi mes išsikvėpėme, pavargome. Išsikvėpė pasaulio pabaisa, sutirpo jos gajumas ir drąsa.
paskutìnį kvãpą iškvė̃pti mirti: Kankina visokiais būdais, pakol vagis neiškvėps paskutinį kvapą.
nukvė̃pti, nùkvepia (nukvem̃pa), nùkvėpė.

1. nusivadėti, nustalbti: Nukvė̃pęs alus tavo. Kad nenukvėptų sula, reik apsėti avižoms. Čia krienos jau su visu nukvė̃pusios. Nepalikiat par naktį atidarytų butelių, o nukvėps alus, ir nėkas nebnorės jo gerti. Nukvė̃pęs alus – nusalęs, nuvėsęs. Vynas neužkištas nusikvė̃pęs iš butelkos (nudūkęs). Ka jūs mane neišgersit, tai aš nusikvėpsiu.

2. nublukti: Skarelė nukvempa.
pakvė̃pti, pàkvepia, pàkvėpė

1. pūstelėti orą, kveptelėti: Jis ant manęs pàkvėpė.

2. įkvėpti 3: Visa, kas tik yra tipiška gamtoje, jo buvo atjausta, jis visu tuo pakvėpė drobę.
prasikvė̃pti, prasìkvepia, prasikvėpė

1. pakvėpuoti (oru).

2. atgauti kvapą, pailsėti.
prikvė̃pti, prìkvepia, prìkvėpė.

1. pritraukti oro į plaučius: Kad sumanyčia, pilnus plaučius prikvėpčia [pušyno oro]. Ir Piteris savo laiku buvo prisikvėpęs tokio jausmo.

2. suteikti ko, duoti, įdiegti: Prašiau, idant mane prikvėptų išminčia ir roda, ką daryt.

3. tarti priebalsį su einančiu po jo „h“ garsu, aspiruoti: Prikvepiamas, su priekvapa tariamas.
sukvė̃pti, sùkvepia, sùkvėpė

1. į vieną vietą susieiti. Šiluma susikvėpė iš kitų stubų, ir pasidarė ir tojė šilta stuba.

2. subręsti: Alus berūgdamas susikvėpia: pasidaro stipresnis, saldesnis.

3. sušelpti, paremti; padaryti, parūpinti: Mergiotė ir vėl (pernai, šiemet) namus sùkvėpė. | Padegėliui giminės sukvėpė triobeles. Ir valgį, ir malkas vis aš iš savo pinigų sùkvepiu.

4. atsigauti, sustiprėti: Padėk viščiuką šilimo [je],
gal da susikvė̃ps. | Tik tik susìkvėpė (prasigyveno), ir numirė. | Prarasta dvasia nesusikvepia, už šiaudelio nepasigriebia.
užkvė̃pti, ùžkvepia (ùžkvėpia), ùžkvėpė.

1. įpūsti, atgaivinti (ugnį).

2. užrūkyti, dūmą užtraukti: Sėskim, užkvė̃psme kokį dūmą.

3. pasiekti kvapui: Jei tik ùžkvėpia mane mėsos kvapsnys, tai jau vis tiek turiu atsirgt.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'antkvepti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x