Lazdininkai – tai kaimo bendruomenės nariai, turintys bendrą naudmeną (pievą, ganyklą, mišką), vadinamą lazda. Tai buvo kolektyvinis žemės naudojimo būdas Lietuvoje (ypač Dzūkijoje) iki XX a. vidurio.
Pagrindiniai bruožai:
- Lazda – bendras plotas, dalijamas pagal ūkius (pavyzdžiui, pagal šeimų skaičių).
- Naudojimas – kasmetinis burtų keliu ar senių sprendimu nustatomas sklypų paskirstymas.
- Tikslas – teisingai paskirstyti išteklius (šienaujamas pievas, ganyklas).
Pavyzdys:
Kaimas turi bendrą pievą (lazdą). Kasmet visos šeimos burtų traukia sklypų ribas. Vieni gauna derlingesnę žemę, kiti – mažiau derlingą, bet kitais metais ribos keičiasi, užtikrinant sąžiningumą.
Panaikinta 1940–1950 m., kolektyvizacijos metu, pereinant prie kolūkių sistemos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.