averoizmas
Averojimas (lot. averroismus) – tai viduramžių filosofinė kryptis, kuri atsirado remiantis XII a. arabų filosofo Avero (Ibn Rušdo) idėjomis. Pagrindinės savybės:
1. Prieštaravimas tarp filosofijos ir religijos: Averojistai teigė, kad tiesa filosofijoje ir tiesa religijoje gali prieštarauti, bet abi galioja savo srityse (dvigubos tiesės teorija).
2. Pasaulio amžinumą: Avero ginčijo krikščioniškąją pasaulio sukūrimo iš nieko idėją, manydamas, kad materija yra amžina.
3. Bendrasis intelektas: Žmogaus siela yra mirtinga, bet egzistuoja bendras, nemirtingas intelektas, su kuriuo individas gali susijungti per pažinimą.
Pavyzdžiai:
1. Sigeris iš Brabanto (XIII a.) – vienas žymiausių averojistų, kurio idėjos buvo pasmerkios Bažnyčios. Jis gynė mintį, kad filosofija turi teisę prieštarauti teologijai remiantis proto argumentais.
2. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ Sigerį iš Brabanto pateikia kaip iškilaus mąstytojo pavyzdį, nepaisant jo idėjų ginčijamumo.
3. Vėlyvieji averojistai (pvz., Padujos mokykla XIV–XVI a.) plėtojo Avero mintis apie intelekto vienovę, dar labiau atsiskirdami nuo scholastinės teologijos.
Trumpai: Averojimas buvo viduramžių sekuliariosios filosofijos srovė, kuri siekė išskirti proto ir tikėjimo sritis, paveikusi vėlesnį renesanso mąstymą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.