appoggiatura
Appoggiatura – tai muzikos ornamentas, kuris žymima mažesne natą užrašu prieš pagrindinę natą ir atliekamas kaip išankstinė disonansinė nata, kuri išsprendžiama į pagrindinę (konsonansinę) natą. Appoggiaturą galima atlikti įvairiai – kartu su pagrindine nata arba prieš ją, o jos trukmė dažnai paimama iš pagrindinės natos.
Trumpai:
Tai išraiškingas "atremiamasis" ornamentas, kuris sukuria trumpą įtampą prieš pereinant į harmoniskai stabilesnę natą.
Pavyzdžiai:
1. Klasikiniame kontekste:
Jei pagrindinė nata yra C, o appoggiatura yra D, tai skambės taip: pirmiausia trumpai atliekama D, o tuomet iš karto pereinama į C. Tai sukuria švelnų disonansą prieš sprendimą.
2. Garsus pavyzdys iš J. S. Bacho "Širdies ilgesio atsiskyrimas" (BWV 552):
Appoggiaturos dažnai naudojamos baroko muzikoje, kad pabrėžtų melancholišką ar liūdną išraišką. Pavyzdžiui, melodijoje appoggiatura gali būti naudojama ant stipriojo takto laiko, kad pabrėžtų emocinį akcentą.
3. Romantinėje muzikoje (F. Chopenas, Nocturnai):
Chopenas dažnai naudojo appoggiaturas, kad suteiktų melodijoms švelnumo ir liūdesio atspalvį. Pavyzdžiui, kairiosios rankos akompanimente tęsiamas akordas, o dešinėje – melodija su dažnomis appoggiaturomis, kurios "atremia" į pagrindines natas.
Paprastas vaizdavimas:
Jei parašyta:
```
Pagrindinė nata: Ketvirtoji C
Appoggiatura: Aštuntoji D
```
Garsinė seka: D → C (kur D yra labai trumpai laikoma prieš pereinant į C).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.