singonija
Singonija – tai muzikos teorijos terminas, reiškiantis vienos tonacijos (rašto) panaudojimą visoje muzikos kompozicijoje ar jos dalyje. Tai priešingybė poligonijai (kelių tonacijų vartojimui) arba moduliacijai (tonacijos keitimui).
Kitaip tariant, jei kūrinys ar jo fragmentas nuo pradžios iki pabaigos išlaiko tą pačią pagrindinę toniką ir garsinę sistemą, jis yra singoninis.
Pavyzdžiai:
1. Klasikinė muzika
Daugelis ankstyvųjų klasikinių kūrinių, pvz., V. A. Mozarto „Pianino sonata C-dur“ (KV 545) pirmoji dalis, yra rašytos singoniškai – pagrindinė C-dur tonacija išlaikoma be moduliacijų į tolimas tonacijas.
2. Dainos
Paprastos liaudies ar vaikiškos dainos, kaip „Linksma diena“ (dažnai C-dur), dažnai būna singoninės, nes nesudėtingos harmonijos struktūros ir nesikeičia pagrindinė tonacija.
3. Roko ar pop muzikos įžangos
Trumpi instrumentiniai rifai ar akordų progresijos, kurios kartojasi nepakeisdamos tonacijos (pvz., The White Stripes „Seven Nation Army“ pagrindinė gitarų partija), yra singoninio pobūdžio.
Trumpai:
Singonija – muzikos vienodumo principas, kai kompozicija ar jos dalis nesikeičia tonacija. Tai paprastumo ir harmoninio stabilumo išraiška.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.