„Silfidai“ – tai mitologinės būtybės, dažniausiai siejamos su oro elementu arba lengvomis, grakščiomis dvasiamis, ypač literatūroje ir mene. Žodis kilęs iš prancūzų kalbos (sylphide), o jo šaknys – Paracelso XVI a. gamtos filosofijoje, kur silfidai buvo viena iš keturių elementaliųjų dvasijų (kartu su undinais, gnomainis ir salamandromis).
Trumpai: Silfidai – oro dvasios, vaizduojamos kaip subtilios, bežemiškos, dažnai sparnuotos moteriškos figūros, simbolizuojančios grožį, lengvumą ir nematerialumą.
Pavyzdžiai vartojimo:
1. Literatūroje: Aleksandro Puškino poemoje „Ruslanas ir Liudmila“ silfidai minima kaip oro nimfos, aprašomos kaip „oro dukros“.
2. Balete: Romantinio baleto „Silfidė“ (choreografas Filippo Taglioni, 1832 m.) pagrindinė herojė – silfidė, būtybė iš miško, įsimylėjusi žmogų. Tai tapo romantinio baleto simboliu, kur silfidės vaizduojamos baltuose tutu, lengvai skrendančios scenoje.
3. Perkeltine prasme: Kalbant apie lengvai judančią, dailią merginą, galima sakyti: „Ji šoko kaip silfidė“ arba „Jos judesiai buvo silfidiški“.
Svarbu: Neklaidininkite su „nimfomis“ (dažniau siejamos su vandeniu ar gamta) – silfidai specifiškai yra oro būtybės, nors sąvokos kartais painiojamos dėl panašaus grožio ir dvasinio aspekto.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.