Scholastika (lot. scholasticus – „mokslinis, mokyklos“) – tai viduramžių Europos filosofijos ir teologijos kryptis, siekusi suderinti tikėjimą su protu, remiantis Aristotelio logika ir krikščioniškais dogmomis.
Pagrindinės savybės:
- Metodas: Disputai, logiška argumentacija, komentarai prie autoritetų (pvz., Šv. Augustino, Aristotelio).
- Tikslas: Racionaliai pagrįsti tikėjimo tiesas.
- Laikotarpis: Klestėjo XI–XIV a., centrai – universitetai (pvz., Paryžiaus, Oksfordo).
Pavyzdžiai:
1. Tomas Akvinietis (Summa Theologica) – scholastikos viršūnė. Jis logiškai nagrinėjo klausimus, pvz., „Ar Dievas egzistuoja?“, pateikdamas penkis racionalius įrodymus.
2. Anselmas Kenterberietis – žymus ontologiniu įrodymu Dievo egzistavijmui, teigdamas, kad Dievas kaip „tobulybė“ turi egzistuoti ir realybėje.
3. Universitetų disputai – moksliniai ginčai, kur studentai ir mokslininkai logiškai analizuodavo tokias temas kaip „Ar siela nemirtinga?“ ar „Laisvalaikis ir būtis“.
Reikšmė šiandien:
Terminas kartais vartojamas neigiamai, nusakant pernelyg subtilią, abstrakčią ar dogmatiškai susietą mąstymą (pvz., „scholastiška diskusija“ – beviltiškas ginčas dėl smulkmenų).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.