refliacija
"Refliacija" – tai ekonominis terminas, reiškiantis ekonomikos atsigavimą po recesijos ar depresijos, kai kainos ir gamyba vėl pradeda augti, bet nedaroma rimtų struktūrinių reformų ar pokyčių, kurie išspręstų priežastis, sukėlusias nuosmukį. Tai tarsi "paviršutiniškas" atsigavimas, kurio metu trumpalaikiai stimulai (pvz., pinigų injekcijos, lengvatos) kelia ekonomiką, tačiau ilgalaikės problemos (pvz., skolos, struktūriniai disbalansai) lieka neišspręstos.
Trumpai: Refliacija – ekonomikos atsigavimas be esminių reformų, dažnai sukuriamas dirbtinai (stimuliais).
Pavyzdžiai:
1. 2008–2009 m. finansinės krizės atvejis
Po pasaulinės krizės daugelis šalių ėmėsi masinių pinigų spausdinimo ir fiskalinių paskatų priemonių. Ekonomikos rodikliai (pvz., BVP, akcijų rinka) pradėjo augti, tačiau tokios problemos kaip didelė skola, nelygybė ar finansinio sektoriaus reguliavimo spragos iš dalies liko neišspręstos. Tai buvo refliacijos pavyzdys – atsigavimas vyko daugiausia dėl centrinių bankų intervencijų, o ne dėl esminių ekonomikos struktūros pokyčių.
2. Japonijos "prarastasis dešimtmetis" (1990–2000 m.)
Japonija po turto burbulo sprogimo įvedė daugybę stimuliuojančių priemonių (piguos paskolos, viešieji projektai). Ekonomika periodiškai atsigaudavo, bet augimas buvo lėtas ir nestabilus, nes nebuvo išspręstos struktūrinės problemos (pvz., perteklinis gamybos pajėgumas, bankų "blogosios paskolos"). Tokie cikliški atsigavimai be gilaus pertvarkymo dažnai vadinami refliacijos ciklais.
Svarbu: Refliacija skiriasi nuo tikros atstatymo (kai ekonomika atgauna stiprumą per produktyvumo augimą, inovacijas ar reformas) ir nuo infliacijos (bendras kainų lygio kilimas). Refliacija dažnai laikinai padeda, bet gali vėliau sukurti naujus disbalansus (pvz., turto burbulus ar perteklinę skolą).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.