Preromantizmas – tai kultūrinis ir literatūros judėjimas XVIII a. pabaigoje, kuris atsisakė klasicizmo racionalumo ir griežtų taisyklių, pabrėždamas jausmus, individualumą, gamtos grožį, liaudies kūrybą ir istorinį nacionalinį savitumą. Jis tapo tiesiogine romantizmo priešanga.
Pagrindiniai bruožai:
- Dėmesys jausmams ir asmeninei patirčiai.
- Gamtos idealizavimas kaip grynumo ir harmonijos šaltinis.
- Domėjimasis viduramžiais, liaudies sakmėmis, tautosaka.
- Kritika pernelyg racionalios (apšvietos) visuomenės.
Pavyzdžiai:
1. Johanas Volfgangas Gėtė – jo kūrinys „Gėco fon Berlichingenas“ (istorinė drama) ir ypač „Verterio kančios“ (epistolarinis romanas), kuriame išreikšti melancholija, nesuderinamumas su visuomene ir jausmų kultas.
2. Frydrichas Šileris – drama „Plėšikai“, kurioje atsispindi maišto prieš socialines normas, laisvės siekis ir stiprūs emociniai konfliktai.
3. Džeimsas Makfersonas – ciklas „Ossiano dainos“ (pseudo-istorinės poemos), sukėlęs Europą įsijaudinimą senąja „šiaurine“ poezija ir melancholiška gamtos lyrika.
Lietuvių literatūroje preromantizmo elementų galima įžvelgti Kristijono Donelaičio „Metuose“ (gamtos aprašymai, liaudies gyvenimo atspindžiai), nors jis dažniau priskiriamas apšvietai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.