poliarografija
Poliarografija – tai elektrocheminis analizės metodas, kuriuo tiriamos medžiagos koncentracija nustatoma pagal elektros srovės pokytį, kai kintama įtampa veikia elektrodą (dažniausiai gyvsidabrio lašantį elektrodą). Metodas ypač tinka metalų jonų, organinių junginių ir redokso procesų tyrimams.
Trumpai:
Tai metodas, matuojantis srovę, tekančią per tirpalą esant kintamai įtampai, ir pagal gautą kreivę (poliarogramą) nustatantis medžiagos koncentraciją ar savybes.
Pavyzdžiai:
1. Sunkųjų metalų nustatymas vandenyje – poliografija naudojama nustatyti švino, kadmio ar vario jonų koncentraciją vandens mėginiuose.
2. Vaistų analizė – gali būti tiriami vaistų sudedamieji elementai ar jų skilimo produktai, pvz., nustatant vitamino C kiekį.
3. Organinių junginių tyrimas – analizuojami pesticidai, dažai ar kiti junginiai, galintys redukuotis ar oksiduotis elektrodo paviršiuje.
Istorinis kontekstas: Metodą 1922 m. sukūrė čekų mokslininkas Jaroslavas Heyrovskis, už ką 1959 m. gavo Nobelio chemijos premiją. Šiuolaikinėse laboratorijose poliarografija dažnai pakeista tobulesniais metodais (pvz., diferencine impulsine poliarografija), tačiau jos principai išlieka svarbūs elektrocheminėje analizėje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.