pleromas
Pleroma (gr. πλήρωμα – „pilnumas, perteklius“) – tai teologinė sąvoka, kuri reiškia visumą, pilnatvę arba visišką išraišką, dažniausiai vartojama kalbant apie Dieviškąją esmę arba kosminę visatą.
Trumpai:
Tai visuma dieviškųjų savybių, galios arba kosminės realybės, kuri užpildo ir peržengia materialųjį pasaulį.
Pavyzdžiai vartosenoje:
1. Teologijoje (ypač gnostikų mokyme):
„Pleroma yra dieviškųjų emanacijų visuma, iš kurios kyla visa egzistencija.“
2. Filosofijoje / mistikoje:
„Mistikas siekė suvokti pleromą – absoliutų tikrovės pilnumą, kuris apima ir materiją, ir dvasią.“
3. Metaforiškai (šiuolaikinėje kalboje):
„Jo kūryba – tai pleroma įvairiausių idėjų ir emocijų, kurių negalima apriboti viena tema.“
Pastaba: Terminas yra specialus, dažniausiai randamas religinėje, filosofinėje ar akademinėje literatūroje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.