Žodis „pentateuchas“ kilęs iš graikųjų kalbos (πεντάτευχος) ir reiškia „penkių knygų rinkinys“.
Reikšmė:
Tai tradicinis terminas, vartojamas apibūdinti pirmąsias penkias Senojo Testamento knygas (judėjų ir krikščionių tradicijoje):
1. Pradžios knyga (Genesis)
2. Išėjimo knyga (Exodus)
3. Kunigų knyga (Leviticus)
4. Skaičių knyga (Numeri)
5. Pakartoto Įstatymo knyga (Deuteronomium)
Šios knygos sudaro Torą (judaizme) ir yra laikomos Mozės parašytomis (nors šiuolaikinėje biblistikoje tai diskutuotina).
Pavyzdžiai vartojimo:
1. Religijos kontekste:
„Pentateuchas yra svarbiausia judaizmo šventųjų raštų dalis, kurioje išdėstyti pagrindiniai įstatymai ir pasakojimai apie pasaulio sukūrimą.“
2. Mokslo ar literatūros kontekste:
„Senovės tyrinėtojai dažnai analizuoja Pentateuchą kaip istorinį ir teisinis šaltinį.“
Trumpai: Pentateuchas = penkios pirmosios Biblijos knygos (Tora).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.