Neorenesansas (angl. Neorenaissance) – tai architektūros, meno ir dekoratyvinių menų stilius, atsiradęs XIX a. viduryje kaip Renesanso formų ir idėjų atgimimas. Jis buvo dalis platesnio istorizmo (eklektikos) reiškinio, kai architektai ir menininkai ėmėsi kopijuoti ar interpretuoti ankstesnių epochų stilius.
Pagrindinės savybės:
- Simetriški, proporcingi pastatai.
- Renesansui būdingi elementai: arkos, kolonos, pilastrai, frontonai, rustika.
- Dažnai naudojamas natūralus akmuo arba imitacija.
- Puošnūs, bet santūresni dekoro elementai, palyginti su baroku ar gotika.
Pavyzdžiai:
1. Architektūra:
- Paryžiaus Operos rūmai (Charles Garnier) – nors dažniau priskiriamas neobarokui, turi ryškių neorenesanso elementų.
- Vienos Operos teatras (August Sicard von Sicardsburg ir Eduard van der Nüll).
- Daugelis XIX a. pabaigos viešųjų pastatų (bibliotekų, rotušių, bankų) Europoje ir JAV, pvz., Prahos Nacionalinis teatras.
2. Interjeras ir menas:
- Rūmų ir vilų interjerai su freskomis, medžio drožiniais, tapytais lubomis, įkvėptais Florencijos ar Venecijos Renesanso.
- Baldai ir dirbiniai, imituojantys XVI a. renesansinius modelius.
Trumpai: Neorenesansas – tai XIX a. istorizmas, atkūręs Renesanso architektūros ir meno formas, ypač paplitęs tarp 1840–1890 m. kaip reakcija į industrializaciją ir klasicizmo griežtumą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.