imunomorfologija
Imunomorfologija – tai mokslo šaka, tirianti imuninės sistemos ląstelių ir audinių sandarą (morfologiją), jų ryšį su funkcijomis bei pakitimus ligų metu. Ji jungia imunologiją, histologiją ir patologiją.
Trumpai: Tai imuninės sistemos sandaros tyrimas mikroskopiniu lygmeniu.
Pavyzdžiai taikymo:
1. Limfmazgių patologija
Analizuojant limfmazgio bioptatą, imunomorfologijos metodais nustatoma, ar yra piktybinių limfocitų (pvz., limfomos), ir kokie tiksliai ląstelių tipai yra pažeisti.
2. Autoimuninių ligų diagnostika
Pvz., odos biopsijoje esant įtariamai sisteminei eritematinei lupai, imunomorfologiniais dažymais (tiesioginė imunofluorescencija) gali būti matomi antikūnų ir komplemento nuosėdai ties epidermo–dermos sandūra – būdingas požymis.
3. Transplantacijos audinio atmetimo vertinimas
Po inksto persodinimo biopsijos metu imunomorfologinė analizė padeda nustatyti, ar yra imuninių ląstelių (pvz., T-limfocitų) infiltracija į transplantuotą organą, rodanti atmetimo reakciją.
4. Navikų imunofenotipavimas
Nustatant piktybinio naviko kilmę, imunomorfologija (pvz., naudojant imunohistochemiją) gali parodyti, ar navikas išsivystė iš imuninės sistemos ląstelių (pvz., iš B-limfocitų ar makrofagų).
Metodai, naudojami imunomorfologijoje:
- Imunohistochemija – antikūnų, žyminčių specifinius ląstelių antigenus, naudojimas.
- Imunofluorescencija – fluorescenciniais žymenimis pažymėtų antikūnų naudojimas.
- Skaidmeninė morfometrija – kiekybinė ląstelių struktūrų analizė.
Esmė: Imunomorfologija leidžia ne tik pamatyti ląstelių struktūrą, bet ir nustatyti, kokios imuninės ląstelės yra audinyje, kaip jos veikia ir kaip tai susiję su liga.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.