heksachordas
Heksachordas – tai muzikos teorijos terminas, reiškiantis šešių gretimų natų (pagal diatoninę skalę) seką, apimančią intervalą tarp kvintos ir sekstos.
Terminas kilęs iš graikų kalbos (hex – šeši, chordē – styga / garsas).
Trumpai: šešių gretimų natų seka, dažnai naudojama senovės ir Renesanso muzikos teorijoje (pvz., Guidono d’Arezzo solmizacijos sistemoje).
Pavyzdžiai:
1. Natūralusis heksachordas
Pradedamas nuo C: C – D – E – F – G – A.
Čia yra pusės tono tarp E ir F, likusios natos – visi tonai.
2. Molinis heksachordas
Pradedamas nuo F: F – G – A – B♭ – C – D.
Pusės tonas yra tarp A ir B♭.
3. Panaudojimas solmizacijoje
Renesanso laikais heksachordai buvo mokomi su skiemenimis:
ut – re – mi – fa – sol – la (pvz., G – A – B – C – D – E).
4. Praktinis pavyzdys
J.S. Bacho chorale arba Gregorų giesmėse dažnai galima rasti melodines frazes, kurios sudarytos iš heksachordo fragmentų (pvz., 6 gretimos natos vienoje vokalo partijoje).
Svarbu: Heksachordas nėra sinonimas šešianotei (angl. hexatonic scale), kuri gali turėti kitokius intervalus. Jis yra griežtai apibrėžta 6 natų diatoninė seka, naudota istoriniame kontekste.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.