Fonologija – kalbotyros šaka, tirianti garsų sistemą konkrečioje kalboje, jų sąveiką, paskirstymą ir taisykles, leidžiančias sudaryti prasmingus žodžius ir skirti jų reikšmes.
Trumpai:
Fonologija nagrinėja, kokie garsai kalboje turi reikšmę ir kaip jie gali jungtis.
Pavyzdžiai:
1. Garsų opozicija – skirtingi garsai keičia žodžio reikšmę:
Lietuvių kalboje: pilas (statytas) vs. bilas (balta spalva) – skirtumas tik garsuose /p/ ir /b/.
Anglų kalboje: bat (šikšnosparnis) vs. pat (paplotėlis) – /b/ ir /p/ skiria reikšmę.
2. Foneminė sandara – garsų vietos žodyje taisyklės:
Lietuvių kalboje: garsas /ŋ/ (kaip žodyje „nksti“) niekada nepradeda žodžio.
Japonų kalboje: garsų grupės „str“ (kaip anglų „street“) nėra leidžiama – fonologinės taisyklės riboja garsų junginius.
3. Minimalios poros – žodžiai, skiriantys tik vienu garsu:
Lietuvių kalboje: toras (žolynas) vs. doras (dorovingas) – /t/ ir /d/ yra skirtingi fonemai.
Ispanų kalboje: pero (plunksna) vs. bero (veru) – /p/ ir /b/ keičia reikšmę.
Svarbu: Fonologija skiriasi nuo fonetikos, kuri tiria fizinį garsų garsinimą ir girdėjimą, nepriklausomai nuo kalbos. Fonologija koncentruojasi į garsų funkciją kalbos sistemoje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.