epikūrizmas
Epikūrizmas – tai filosofinė doktrina, kurią sukūrė senovės graikų filosofas Epikūras (341–270 m. pr. Kr.). Pagrindinė idėja: aukščiausia gerovė yra atsiribojimas nuo skausmo ir nerimo, siekiant ramybės (ataraksijos) ir kūniško bei dvasinio malonumo.
Pagrindiniai principai:
1. Malonumas kaip gėris – ne išsišokęs pojūčių malonumas, o ramybė, nesant skausmo ar baimei.
2. Lengvas gyvenimas – atsisakymas perteklinių troškimų, gyvenimas natūraliai ir kukliai.
3. Draugystės svarba – artimi santykiai suteikia saugumo ir džiaugsmo.
4. Mirties nebaimė – mirtis yra tiesiog sąmonės nebuvimas, todėl ja nerimauti nėra prasmės.
Pavyzdžiai:
1. Gyvenimo būdo pavyzdys:
Epikūrejas renkasi paprastą maistą, prasmingus pokalbius su draugais vietoj puotų, gyvena atsitraukęs nuo politinių intrigų – visa tai dėl vidinės ramybės.
2. Požiūrio į materialius daiktus pavyzdys:
Vietoj to, kad siektų turtų ir statuso, epikūrejas teikia pirmenybę laisvai nuo rūpesčių valandai su knyga ar gamtoje – nes tai atneša ilgalaikę džiaugsmo bausmę, o ne trumpalaikį susijaudinimą.
Trumpai tariant: Epikūrizmas – tai ne "valgyti, gerti ir linksmintis", o gyvenimo filosofija, kurios tikslas yra išmintingas malonumo siekimas per kūno ir sielos pusiausvyrą, paprastumą ir draugystę.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.