empiriokriticizmas
Empiriokriticizmas (arba „antroji“ Macho ir Avenarijaus pozityvistų kartos filosofija) – tai XIX a. pabaigos filosofinė srovė, siejusi subjektyvųjį idealizmą su mokslo kalba. Pagrindinė idėja: patirtis yra vienintelis realybės šaltinis, o „medžiaga“ ir „dvasia“ yra tik sąvokos, apibūdinančios patirties elementų kompleksus.
Trumpai:
- Realumas redukuojamas į patirtį.
- Fizinį ir psichinį laiko vienu metu kaip neatskiriamus patirties aspektus.
- Kritikuoja materializmą ir objektyviąją realybę kaip „metafiziką“.
Pavyzdžiai:
1. Stalas:
Empiriokritikas teigtų, kad stalo „tikrovė“ – tai ne medžiaga, o mūsų jutiminių įspūdžių (spalvos, formos, kietumo) kompleksas. Stalas kaip „dalykas savyje“ neegzistuoja – jis yra tik mūsų patirtis apie jį.
2. Mokslo teorijos:
Fizikos dėsniai empiriokritikui nėra objektyvios realybės aprašymas, o tik ekonomiškas būdas organizuoti patirtį. Pvz., gravitacija – ne reali jėga, o formulė, patogiai apibūdinanti kūnų judėjimo stebėjimus.
Istorinė pastaba:
Šią srovę smarkiai kritikavo V. Leninas veikale „Materializmas ir empiriokriticyzmas“ (1909), kaltindamas ją subjektyvaus idealizmo sklaidymu ir mokslo pagrindų ardymu.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.