empiriokritikas
Empiriokritikas – tai filosofinės krypties empiriokritizmo (arba „antrojo pozityvizmo“) šalininkas. Empiriokritizmas, kurio pagrindiniai atstovai buvo Ernstas Machas ir Richardas Avenarijus, teigia, kad:
1. Patirtis (empirija) yra vienintelis tikrovės šaltinis.
2. Mokslas turi aprašyti tiesioginius pojūčius, be jokių metafizinių ar abstrakčių prielaidų (pvz., materijos, sielos, priežasties sąvokų).
3. Kritikuojami tradiciniai filosofiniai terminai kaip „medžiaga“ ar „substancija“ – jie laikomi nereikalingais „dvigubais“ tikrovės aprašymais.
Trumpai tariant: empiriokritikas siekia „išvalyti“ mokslą ir filosofiją nuo visko, kas tiesiogiai nepatiriama pojūčiais.
Pavyzdžiai:
1. Fizikos srityje:
Empiriokritikas teigtų, kad sąvoka „atomai“ yra tik naudinga hipotezė, kol ji padeda numatyti pojūčius (pvz., matavimo prietaisų rodmenis), bet atomai nėra „tikri“ – jie yra tik abstrakcija, apibendrinanti patirtį.
2. Psichologijoje:
Empiriokritikas atmetų mintį apie „sąmonę“ kaip atskirą substanciją. Vietoj to, jis analizuotų tiesioginius pojūčių srautus ir jų sąsajas, be „vidinio pasaulio“ spekuliacijų.
Istorinis kontekstas:
Terminas geriausiai žinomas dėl Lenino kritikos veikale „Materializmas ir empiriokritizmas“ (1909), kuriame jis empiriokritiką kaltino subjektyvaus idealizmo sklaidymu. Lenino požiūriu, empiriokritikas, atmetęs materiją kaip objektyvią tikrovę, netiesiogiai paneigia ir objektyvų pasaulio egzistavimą nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.