eklogė

"Eklogė" – tai trumpa, dažniausiai idiliška arba meilės tema parašyta poetinė pastoralinė drama arba poemėlė, kilusi iš antikinės literatūros. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos (ἐκλογή, „eklogē“), reiškiančio „išrinktasis kūrinys“ arba „fragmentas“.

Pagrindinės savybės:
- Trumpa forma, dialogas tarp piemens (pastoralių) personažų.
- Temos: meilė, gamta, kaimiškas gyvenimas, kartais filosofinės refleksijos.
- Klasikinis pavyzdys – Vergilijaus „Eklogos“ (dar vadinamos „Bukolikomis“), kurios padarė šį žanrą žinomu.

Pavyzdžiai:

1. Vergilijaus „Eklogos“ (I a. pr. Kr.) – 10 poemų, kuriose piemenys diskutuoja apie meilę, politiką, prarastą aukso amžių.
Fragmentas (iš IV eklogos): „Atėjo paskutinis Kumų Sibilos amžius... / Dangus ir žemė džiaugsmo pilni“ (pranašystė apie naują erą).

2. Teokrito „Idilės“ (III a. pr. Kr.) – laikomos eklogų pirmtake;
vaizduoja Sicilijos piemenų gyvenimą.
Pavyzdys: Dialogas tarp piemenų, varžančiųsi dainų konkursu meilės tema.

3. Renesanso eklogos – XVI–XVII a. Europoje imta kurti eklogas vietinėmis kalbomis (pvz., ispanų, anglų).
Pavyzdys: Edmundo Spenserio „Šepliojo piemens kalendorius“ (1579) – alegorinės eklogos apie metų laikus ir moralę.

Trumpai: Eklogė – poetinis kūrinys, vaizduojantis piemenų dialogą gamtos fone, simbolizuojantis harmoniją, meilę arba socialinę kritiką.

• Gairės: Literatūros terminai, Muzikos terminai

Įrašas
Paaiškinimas	"Eklogė" – tai trumpa, dažniausiai idiliška arba meilės tema parašyta poetinė pastoralinė drama arba poemėlė, kilusi iš antikinės literatūros. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos (ἐκλογή, „eklogē“), reiškiančio „išrinktasis kūrinys“ arba „fragmentas“. Pagrindinės savybės: - Trumpa forma, dialogas tarp piemens (pastoralių) personažų. - Temos: meilė, gamta, kaimiškas gyvenimas, kartais filosofinės refleksijos. - Klasikinis pavyzdys – Vergilijaus „Eklogos“ (dar vadinamos „Bukolikomis“), kurios padarė šį žanrą žinomu. Pavyzdžiai: 1. Vergilijaus „Eklogos“ (I a. pr. Kr.) – 10 poemų, kuriose piemenys diskutuoja apie meilę, politiką, prarastą aukso amžių. Fragmentas (iš IV eklogos): „Atėjo paskutinis Kumų Sibilos amžius... / Dangus ir žemė džiaugsmo pilni“ (pranašystė apie naują erą). 2. Teokrito „Idilės“ (III a. pr. Kr.) – laikomos eklogų pirmtake; vaizduoja Sicilijos piemenų gyvenimą. Pavyzdys: Dialogas tarp piemenų, varžančiųsi dainų konkursu meilės tema. 3. Renesanso eklogos – XVI–XVII a. Europoje imta kurti eklogas vietinėmis kalbomis (pvz., ispanų, anglų). Pavyzdys: Edmundo Spenserio „Šepliojo piemens kalendorius“ (1579) – alegorinės eklogos apie metų laikus ir moralę. Trumpai: Eklogė – poetinis kūrinys, vaizduojantis piemenų dialogą gamtos fone, simbolizuojantis harmoniją, meilę arba socialinę kritiką.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.