egoistencija
Egoistencija – tai filosofinė sąvoka, reiškianti asmenybės egzistavimą kaip savęs paties siekį ar tikslą. Tai yra egzistencializmo atmaina, kurioje pabrėžiama, kad individas egzistuoja ne dėl išorinių priežasčių ar aukštesnių tikslų, o tam, kad realizuotų save, savo norus ir savo esmę. Kitaip tariant, žmogaus buvimas yra nukreiptas į savo pačio kūrimą ir saviraišką.
Trumpai:
Egoistencija – tai egzistavimas dėl savęs, kur individas yra savo gyvenimo centras ir tikslas.
Pavyzdžiai:
1. Filosofinis kontekstas:
Kai asmuo atmeta tradicines vertybes ar visuomenės lūkesčius ir gyvena vadovaudamasis savo pasirinkimais ir vidine laisve, jis praktikuoja egoistenciją. Pvz., žmogus, kuris meta stabilų darbą, kad keliautų po pasaulį ir ieškotų asmeninės prasmės.
2. Kasdienis pavyzdys:
Studentas, kuris renkasi studijuoti ne pelningiausią specialybę, o meną ar filosofiją, nes tai atitinka jo vidinį pasišaukimą. Jis teigia: „Gyvenu ne dėl kitų ar pinigų, o tam, kad realizuočiau save.“
3. Literatūroje:
Frydrichas Nyčė savo veikaluose gindamas viršžmogaus idėją pabrėžė egoistencijos principą – individas turi kurti savo vertybes ir būti savo gyvenimo kūrėju, o ne sekėju.
Svarbu: Egoistencija nėra egoizmas (savanaudiškumas). Ji grindžiama ne kitų žmonių naudojimu, o asmenine atsakomybe už savo egzistenciją ir saviraišką.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.