deisus
„Deisus“ – tai senovės graikų kalbos žodis, reiškia „dieviškąją esybę, dievą“ arba „dieviškąją prigimtį“. Kilęs iš graikų k. θεός (theos) – „dievas“.
Trumpai:
Tai senovinis terminas, vartotas filosofijoje, mitologijoje ir ankstyvojoje teologijoje, siejamas su aukščiausia, nemirtinga būtimi.
Pavyzdžiai vartojimo:
1. Filosofiniame kontekste (pvz., Platonas, stoikai):
„Deisus yra visa apimančios harmonijos ir proto pradžia.“
Čia „deisus“ gali reikšti visuotinį dieviškąjį principą.
2. Mitologijoje / religiniuose tekstuose:
„Senovės graikai tikinčiojo, kad deisus gali įsikišti į žmonių likimus.“
Vartojama kaip bendrinis dievo ar dievybės pavadinimas.
3. Ankstyvosios krikščionybės kontekste (graikiškai rašiusių tėvų tekstuose):
„Deisus pasireiškė per Logą – Jėzų Kristų.“
Kartais sutinkama kaip „Theos“ variantas, nurodantis krikščioniškąjį Dievą.
Pastaba:
Šiuolaikinėje lietuvių kalboje šis žodis beveik nevartojamas – jį pakeitė standartiniai terminai „dievas“, „Dievas“ arba „dievybė“. Jį galima aptikti senuose raštuose, vertimuose ar akademiniuose darbuose apie antikinę kultūrą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.