Cantus firmus (lot. „tvirtas garsas“) – tai ankstyvojoje Europos muzikoje (ypač viduramžiais ir renesanso laikotarpiu) naudota kompozicinė technika, kai vienas iš balsų (dažniausiai apatinis) atlieka iš anksto žinomą, paprastą melodiją (dažniausiai iš liturginių giesmių), o kiti balsai sukuria harmoniją ir kontrapunktą aplink ją.
Trumpai: Tai pagrindinė, fiksuota melodija, aplink kurią kuriama daugiabalsė kompozicija.
Pavyzdžiai:
1. G. Palestrinos „Missa L'homme armé“ – mišios, sukurtos apie populiarų viduramžių giesmės „L'homme armé“ („Ginkluotas vyras“) cantus firmus.
2. J. S. Bacho choralinės prierašos – daugelyje jų choras (pvz., protestantiškos giesmės) naudojamas kaip cantus firmus, o instrumentai sukuria sudėtingą kontrapunktą.
3. G. Dufay mišios „Se la face ay pale“ – renesansinės mišios, kuriose cantus firmu paimta jo paties sukurtos meilės dainos melodija.
Paprastas analogas: Įsivaizduokite giesmę „O, kokia graži ši naktis“ (cantus firmus), kurią lėtai dainuoja vienas balsas, o kiti balsai ar instrumentai sukuria gražų daugiabalsį apsuptį, nekeisdami pagrindinės melodijos.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.