basso ostinato
Basso ostinato (it. „atskietas, užkietėjęs, pastovus pagrindas“) – tai muzikos terminas, reiškiantis nuolatos kartojamą trumpą melodinę figūrą arba harmoninę seką boso (apatinėje) muzikos dalyje, kai viršutinės partijos kinta.
Trumpai:
Tai pastovus, kartojamas pagrindas (dažniausiai balsu), kuris sudaro muzikos pamatą, o virš jo skamba įvairūs melodiniai ar harmoniniai pokyčiai.
Pavyzdžiai:
1. Baroko muzikoje – dažnai vadinamas „ostinato balsu“ arba „ground bass“:
- H. Purcell opera „Dido ir Enejas“ – arija „Dido's Lament“, kur pagrindą sudaro pusė tonų leidžiantis boso ostinatas.
- J. S. Bach – „Passacaglia c-moll“ (BWV 582) vargonams, kur visa kompozicija remiasi vienu ostinato tema.
2. Šiuolaikinėje muzikoje:
- Pop, roko, džiazo muzikoje – kartojamas ritminis-melodinis pagrindas (pvz., rifas ar akordų seka).
- Pavyzdys: The Beatles – „I Feel Fine“ (žymus gitaros rifas yra tipo ostinato).
- Flamenko – „bulerijose“ dažni kartojami gitarios boso modeliai.
3. Klasikinėje XX a. muzikoje:
- M. Ravel – „Bolero“ – visą kūrinį palaiko nuolatos kartojamas boso ritminis-melodinis modelis.
- I. Stravinskis – „Pavasario šventė“ – ostinato naudojamas kaip primityvaus, hipnotizuojančio ritmo priemonė.
Esmė: Basso ostinato sukuria hipnotizuojantį, stabilų pagrindą, leidžiantį kitiems muzikos elementams laisvai vystytis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.