.
mūkà (мyкa).
1. kančia, kankynė, vargas: Toks darbas tik mūka. Pilnas mū̃kų. Kad tave sunki mūka užtrenktų, užgultų. Tada būsi linksmas ir nuog mūkų valnas.
2. nukryžiuoto Kristaus figūra: Mūkà prikalta prie kryžiaus. Prie kelio stovėjo senas kryžius su apipelėjusia mūka. Šito palinkusio kryžiaus jau vos žymu mūkùtė. Paskui sugriebė Puodžiūnas nuo komodos Dievo mūkelę ir kad pradės ją daužyti į stalą. Sudžiūvęs kai mūkelė. Ans sto [vi] kaip Dievo mūka. Tas mūsų vaikelis į mū̃ką pavirtęs.
kačių̃ mūkà. Atrodo kaip kačių̃ mūkà. Sudžiūvus kaip kačių̃ mūkà. Ką jis tę begalės, kad jis jau kačių̃ mūkẽlė.
lìno (ẽžio) mūkà didelė kančia: Lino mū̃ką kenčia ana, kantri. Nė velnias linų mūkos negalėjo iškentėt. Iškentėjau ežio mūką prie tokio vyro.
per kárčią mū̃ką. vos vos, per vargą: Per kárčią mū̃ką ji priprašė, ka ateitų.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.