žvilgus

Žvilgus – tai veiksmažodžio žvelgti būtojo laiko dalyvis, reiškiantis veiksmą, kuris buvo atliktas praeityje (pvz., "pažvelgęs", "atsigręžęs"). Vartojamas nusakant, kad veiksmas įvyko prieš kitą veiksmą ar tam tikrą situaciją.

Reikšmė:
Nurodo veiksmą, kuriuo kas nors žiūrėjo, stebėjo, įvertino ar atkreipė dėmesį prieš pagrindinį veiksmą.

Pavyzdžiai:
1. Žvilgus į langą, ji pamatė, kad sniega.
(Pirma pažvelgė į langą, tada pamatė sniegą.)
2. Jis, žvilgus į laikrodį, suprato, kad vėluoja.
(Pirmiausia pažvelgė į laikrodį, po to suprato.)
3. Žvilgus į jo veidą, viskas tapo aišku.
(Po to, kai pažvelgė į veidą, išaiškėjo situacija.)

Trumpai:
Tai senesnė, knyginė forma, dažniau sutinkama rašytinėje kalboje ar literatūroje. Šiuolaikinėje kalboje dažniau vartojamas pažvelgęs arba paprastas būtasis laikas (jis pažvelgė).

Įrašas
Paaiškinimas	Žvilgus – tai veiksmažodžio žvelgti būtojo laiko dalyvis, reiškiantis veiksmą, kuris buvo atliktas praeityje (pvz., "pažvelgęs", "atsigręžęs"). Vartojamas nusakant, kad veiksmas įvyko prieš kitą veiksmą ar tam tikrą situaciją. Reikšmė: Nurodo veiksmą, kuriuo kas nors žiūrėjo, stebėjo, įvertino ar atkreipė dėmesį prieš pagrindinį veiksmą. Pavyzdžiai: 1. Žvilgus į langą, ji pamatė, kad sniega. (Pirma pažvelgė į langą, tada pamatė sniegą.) 2. Jis, žvilgus į laikrodį, suprato, kad vėluoja. (Pirmiausia pažvelgė į laikrodį, po to suprato.) 3. Žvilgus į jo veidą, viskas tapo aišku. (Po to, kai pažvelgė į veidą, išaiškėjo situacija.) Trumpai: Tai senesnė, knyginė forma, dažniau sutinkama rašytinėje kalboje ar literatūroje. Šiuolaikinėje kalboje dažniau vartojamas pažvelgęs arba paprastas būtasis laikas (jis pažvelgė).
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.