žinė
žìnė. žinė̃. žinia:
1. Žinė karionės. Žinę duomi. Žinės davimas. Kaip teta mirė, man nedavė žinė̃s. Žìnę duos, ka užmuš. Žìnė atskambėjo iš tokių tolybių. Aš anai žinė̃s nedeviau nė kokios. Aš tau per paslą žinę duosu. Be žinės provininko irgi be pavelijimo kamaros. Randame žinę, kad degė Naumiestis Suvalkų rėd [ybos]. Suprato, kaip smarkiai užgavo jo širdį žinė apie nedorą Marytės pasielgimą. Kožnas raštas duos žinę apie mūsų kultūrą. Apie metus ir vietą, kur Mažvydis gimęs, žinės pritrūksta. Ten yra surašytos visokios patarlės ir žinės apie Lietuvą. Jis džiaugias ta žinè. Tamstos žinės parėjo. Numanė jis, jei kareiviai jo žinotum, kur jus veda, ne vien neitum, bet nu pirmosios žinės paskystum. Duokite man žinę, idant ir aš atėjęs pasikloniočia jam. Gera žìnė ilgai eita, bloga lėkte leka.
2. Nu jaunosios buvo mada jau i žìnė, ka jaunoji turės turėti rankšluostį, abrūsą, tujau tam piršliuo antdės abrūsą. Čia gul į purvus visa žmogiška šventybė, teisybė, garbė, žinė ir išmintis. Duok mums žinę ir drūktybę, Tu sukulk velno piktybę. Žinė, kaip reik atlikti spaviednę iš viso amžiaus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.