žiaučiojimas

Žiaučiojimas – tai lietuvių kalbos žodis, reiškantis silpną, drebančį balsą, verkiamąjį garsą (pvz., vaiko, šuns). Dažnai vartojamas apibūdinti liūdną, skųstingą intonaciją ar garsą.

Pavyzdžiai:
1. Kūdikio žiaučiojimas – verksmingas, bet ne garsus verkimas.
2. Šuns žiaučiojimas prie durų – nykštus, liūdnas garsas, rodantis norą įeiti.
3. Jos balse skambėjo žiaučiojimas – kalbėjo drebančiu, apsiverkiančiu balsu.

Sinonimai: nykštumas, verkšlenimas, skundimas.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ziauciojimas' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

Įrašas
Paaiškinimas	Žiaučiojimas – tai lietuvių kalbos žodis, reiškantis silpną, drebančį balsą, verkiamąjį garsą (pvz., vaiko, šuns). Dažnai vartojamas apibūdinti liūdną, skųstingą intonaciją ar garsą. Pavyzdžiai: 1. Kūdikio žiaučiojimas – verksmingas, bet ne garsus verkimas. 2. Šuns žiaučiojimas prie durų – nykštus, liūdnas garsas, rodantis norą įeiti. 3. Jos balse skambėjo žiaučiojimas – kalbėjo drebančiu, apsiverkiančiu balsu. Sinonimai: nykštumas, verkšlenimas, skundimas.