žabaltỹs. Žaltys sakyti yr nuodėmė, o žabaltỹs – ne. Supykęs aš pijuką išblazgatijau, t. y. išvadinau: gyvatė, velnis, smakas, žalminas, žabaltỹs, sterva. Ot žabaltỹ, velnio rakšti! Ak tu žabaltỹ, ka dėjau galvą! O žabaltỹ, ir motriškos mušos! Žabaltỹ, tiek tolie atpūtė [dūmus]. Tokius žãbalčius dėk į armotą i šauk į velnių būrį! Tokia žabaltỹs: sveikatą visims tik ėda! Tiek nusilaksčiau par dieną su tais žabalčiaĩs veršiais. Tvirtas žabaltỹs, negaliu nuristi. Jug tu, žabaltỹ, tik veizėk darbus! Romi, a tu eisi iš ten lauk, žabaltỹ! Kur valkiojys, žabaltỹ tu! Tu žabaltỹ, gausi, nedovenosu! Palauk, žabaltỹ, nutversu, atsiimsi! Žabaltỹ, aš tau skūrą par galvą numausiu! Žabaltỹ, ko draskai vaiko dviratį! Duok tam žãbalčiuo tiesiai į dantis! Šnapšė ta brangi žabaltỹs! Tas žabaltỹs. skaudus yr. Kad anie an savęs repežiojo, žabalčiaĩ!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.