vėst

vė́st.

1. švyst. Tas šunelis viau viau, vė́st uodega, ir tep kumelė nuspyrė visą tą pasakėlę. Žmonės, atgiedoję pakravus, dėjo jį graban. Tik vėst viena ranka, vėst kita ir išsikesnojo. Įkaitintas klebonas vėst kepurę ant galvos, paltą ant pečių ir pro duris. Kaip ir vyriškas: vė́st mėst, tiek ir kalbos. Vėst, vėst viena kitai atsiplėšę andarokus.

2. Vė́st vė́st, būdavo, su ilgais skvernais anksti rytą ir eina par kaimą skerdžius pūsdamas ragą. Tie varteliai vė́st vė́st, starkaus pati dvėst dvėst.

3. Vė́st skarele par nosį. Aš jam tik vė́st išilgai nugaros su lazda! Tik priejęs man ranka vė́st žandan – aš aukštielnieka ir išsitiesiau. Aš teliokui tik vė́st par nugarą abierankiais su lazda!

4. tįst. Vė́st i pagriuvo, atsigulė vaikas. Karvė tik vė́st ir guli [perkūno nutrenkta]. Diedas dryks peiliu bobai per pilvą, to vė́st aukštielnyka.

5. Anas kai važiuoja dviračiu, tik vėst, ir nebėr. Vė́st pro šalį ir prašvilpė kokia pana.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'vest' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x