velẽkis.
1. prastas, ppr. suveltas, negražus daiktas: Palas velẽkis, kas susivėlęs. Vilnos į velẽkį pavirtusios, nė iškedenti negal. kokios nors paskirties suveltas daiktas: Nuveltas vilnų bumbolas vadinas velẽkis. Šiaudų velẽkis buvo variniuo (katilui) padėti.
2. susivėlę plaukai, kaltūnas: Muno plaukų yr daug, apželu kaip velẽkis. Arkliams velẽkis įsivela karčiūse.
3. apsileidęs, susivėlęs žmogus: Velẽkis – kol nepastumi, tol jis neita. Nebūk velẽkis.
4. velnias, nelabasis: Senovė [je] velẽkiai su piemenimis ratalį mušdavę. Ka tavi velẽkis parautų! Ans didliai velekiùs stato (keikiasi) .
5. menkas, siauras žemės rėžis: Kaip dalinsis po velekelį, teks kožnam broliui čiužis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.