užzvimbti

.
zvim̃bti, -ia, -ė.

1. skleisti ploną garsą, virpinant sparnus, zyzti, bimbti. I bičių tada būdavo, ka zvim̃bdavo pašėlusiai. Zvim̃bia bitės, kai liepos žydžia. Musių būdavo kaip avily: kad ūžia, zvim̃bia vien. Musės tik zvim̃bia apie ausis. Zvim̃bia gyliai ir puola. Kurklelis kurkia, vobuolai zvim̃bia. Stubos kertėj zvimbia voro kariama musėlė. Iškilmingai ir rūsčiai zvimbdama įskrido samanė bitė. Tėvo dvare kurtai loja, brolio dvare bitės zvimbia. Zvimbs čia kaip širšuolis kertėj. Dirbti negalėdamas, bite zvimbi. zyziant skraidyti, skristi: Bitės zvimbė į avilį. Jis įsižiūrėjo į stambią laukinę bitę, rudą, storai zvimbiančią nuo vienos gėlės prie kitos. lekiant leisti panašų į vabzdžių zvimbimą garsą, ūžti, gausti: Kulipkos kaip bitės zvim̃bia pagal ausį. Zvim̃bia iš visų pusių kulpkos, nei kur dėties. Sėdim akope (apkase), o kulipkos tik zvim̃bia. Ir zvimbė švino kulkos tartum bitelės vakare. Zvim̃bia kulkelės kai sode bitelės, krinta broliai kai miglelė. Ta duobė buvusi tokia gili, ka mesdavo akminą, ta tas pusę valandos zvim̃bdavo. Lekia nuo kalno – nat zvim̃bia. Pagalioku rėži – net zvim̃bia pagaliokas. Strėlė zvimbdama įsmego lokio akin. Akmuo, paleistas iš votago, leka zvim̃bdamas. Tuomet velniukas su sprička į kaktą, kepurė zvimbdama nulėkė į kerčią. | Senelis parodžia. kad zvim̃bt [ų] tie kultuvai sutartinai. Beržo tošis zvimbia – šaltį buria. Po lietaus karštą vasarą žemė zvim̃bia. Tiek dainuojam visos trys, kad zvim̃bia. veikiant, ką darant skleisti ūžiamą garsą: Nešnekėk: siperatoris (separatorius) zvim̃bia, aš nieko negirdžiu. Smarkiai zvimbė motoras. Kaip te. ūžia, zvim̃bia, pyška. Gūdžiai zvimbia telefono stulpai. Pasuko smarkiai [dviračio] ratą – rieda net zvimbdamas. Eina tekiniai kaukdami, zvimbdamì. | Būdavo, tetulė mūsų skaito katekizmą, zvim̃bia visi [vaikai],
bum bum, bum bum, visi zvim̃bia (kartoja paskui ją) . Da pinigų biškį zvim̃bia (žvanga) . greitai važiuoti, skristi ir pan.: Autobusas zvimbia plentu. Virš mūsų galvų, aukštame danguje zvimbė lėktuvai.

2. verkšlenti, zirzėti, žliumbti: Nustok zvim̃bęs. Ar nenustosi zvim̃bt, kolek tu čia rėksi? Juokis juokis, tuoj zvimbsì. Tai rėksnys: zvim̃bia ir zvim̃bia. Nezvim̃bk į ausis, bo paimsu šluotą.

3. įkyriai nuolat šnekėti, priekaištauti, prašyti: Nezvim̃bk nu pačio ryto. Zvimbtè zvim̃ba – pjūklas ne boba. Ko zvimbì kap vapsva? Savo tais zvimbiamais prašymais nieko nelaimėsi.
zvimbtinaĩ. zvimbtinõs: Kaip [vaikui] neduosi: pradeda zvimbtinõs zvim̃bti, i pasìgaili.

4. spengti, ūžti: Ausyse zvimbė, krūtinėje trinksėjo. Kai atsigulu, tai man zvimbia galvoj, o jai ūžia. Ausis labai dūkeno man perniai: tai zvim̃bia, tai čypia, tai paukščiai gieda. Ot privargau, net galvoj zvim̃bia. Ausyse spengė, zvimbė, bet tai iš nervų. Smegenyse nuo karščio lyg telefono vielos zvimbia.

5. greitai, smagiai eiti: Rytoj galėsi zvim̃bt Šimonysna kaip žvakė. Ko zvimbiat kūlvirsčia – bene kas užpuolė? Parėjau namo zvimbdamà.
apzvim̃bti, -ia, àpzvimbė. zvimbiant apskristi, aplėkti: Kiekvienas medelis bepūpso papuręs, kiekvieną ratuota bitutė apzvimbia.
atzvim̃bti, -ia, àtzvimbė.

1. zvimbiant atskristi: Bitė su apsunkusiomis kojytėmis gailiai atzvimbia. Jau margos bitelės atazvim̃bia.

2. greitai ateiti: Ko, ar ne greit atàzvimbiau?
įzvim̃bti, -ia, į̃zvimbė.

1. zvimbiant įskristi: Bitė į̃zvimbė pro atvirą langą vidun. smarkiai įlėkti: Smagiai paleistas akmuo į̃zvimbė kieman.

2. imti vis smarkiau zvimbti: Staiga sučirškia vienas telefonas, pratrūksta kitas, įsizvimbia trečias.

3. įgelti. .
išzvim̃bti, -ia, ìšzvimbė.

1. zvimbiant išskristi, išlėkti. . Vienos mintys, sunkios it bitės, prisisiurbusios medaus, atskriedavo, kitos išzvimbdavo lauk.

2. kurį laiką zvimbti.

3. įkyrint, verkšlenant išprašyti: Zvimbė zvimbė Zigmas, kol Anastazą iš trobos išzvimbė. Išsizvim̃bia ana, ką tiktai nori.

4. greitai išlėkti, išbėgti ir pan.: Šuo išzvimbė iš kiemo.
nuzvim̃bti, -ia, nùzvimbė.

1. zvimbiant nuskristi: Kelios drąsesnės [bitelės] nuzvimbė ieškoti ankstyvųjų žiedų. Nė nespėjau nieko sumanyt, kai visas spiečius per mane nùzvimbė. nulėkti zvimbiant (panašiai kaip vabzdžiams): Kad paleido pažemiu akmenį, tai kažin kur nùzvimbė. Keletas kulkų nuzvimbė pro jų galvas. nuaidėti: Tas [velnio] cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną.

2. verkšlenant ar bambant, burbant numirti: Tokia velnias taip i nusizvim̃bs – kas tokią bepardirbs.

3. greitai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: Užlėkė prieš kalną kaip perkūnas ir nùzvimbė Svėdasuos. Bet traukinys nuzvimbė, ir aš palikau.
pazvim̃bti, -ia, pàzvimbė.

1. kurį laiką zvimbti: Į kambarį įskrido širšė, pazvimbė ir išlėkė atgal. Bet uodas, dar valandėlę pazvimbęs, nutilo.

2. kiek paverkti: Nulekiu, pazvimbiù pazvimbiù, vėl atalekiu. Merga neturi kur ašarų dėti. Tegu pazvimbia, gal kiek proto įgaus.
pérzvimbti. nuskambėti: Su virpėjimu varpų perzvimbė ir žodžiai kunigo dūšioj.
prazvim̃bti, -ia, pràzvimbė.

1. zvimbiant praskristi: Bimbalas pro ausį pràzvimbė. Kelios bitės prazvimbia pro Karalienės ausį. Musė nepràzvimbė pro nosį – jau papyko. su zvimbesiu, dūzgesiu pralėkti, praskrieti: Prabuvom, pràzvimbė kulpkos. Arvydui pro ausis prazvimbė kelios kulkos. Kelios strėlos prazvimbė pro ricierių galvas. Visi anie baisieji žodžiai zvimbte prazvimbia pro Raudienės ausis. Man pasisekė: mirtis prazvimbė pro ausis.

2. labai greitai, smarkiai prabėgti, pralėkti, pravažiuoti: Pràzvimbė pro šalį. Tuo akimirksniu prazvimbė vištvanagis. Gatve prazvimbia keleivių prisėdę autobusai.
ausìs prazvim̃bti įkyrėti kalbant: Ausis man prazvimbė. Kuždėjo, tarškė. Su tais liaudės priešais, buožėms ausès pràzvimbė, kiek sveikatos išėdė.
suzvim̃bti, -ia, sùzvimbė.

1. pradėti, įsileisti zvimbti: Šiltame ore suzvimbdavo uodai. Uodas pro šalį lėkdamas sùzvimbė. suūžti, sušvilpti panašiai kaip vabzdžiai: Kulkos suzvim̃bs, išlakstys kareiviai – žinom tokius. Strėla sušvilpė, suzvimbė. Šikšna suzvimbė.

2. suspengti: Kai vasara pakrypdavo rudeniop, ausyse suzvimbdavo ypatinga laukų tyla. Antrą stiklinę arti pusės nugėrus, man ausyse suzvimbė.
užzvim̃bti, -ia, ùžzvimbė. zvimbiant užlėkti: Nu tai jisai išmetė tą geležį, tai to užùzvimbė kana kur peklon aukštai.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>zvim̃bti, </b>-ia, -ė. <br/>1. <span class="explanation">skleisti ploną garsą, virpinant sparnus, zyzti, bimbti</span>. I bičių tada būdavo, ka zvim̃bdavo pašėlusiai. Zvim̃bia bitės, kai liepos žydžia. Musių būdavo kaip avily: kad ūžia, zvim̃bia vien. Musės tik zvim̃bia apie ausis. Zvim̃bia gyliai ir puola. Kurklelis kurkia, vobuolai zvim̃bia. Stubos kertėj zvimbia voro kariama musėlė. Iškilmingai ir rūsčiai zvimbdama įskrido samanė bitė. Tėvo dvare kurtai loja, brolio dvare bitės zvimbia. Zvimbs čia kaip širšuolis kertėj. Dirbti negalėdamas, bite zvimbi. <span class="explanation">zyziant skraidyti, skristi: </span> Bitės zvimbė į avilį. Jis įsižiūrėjo į stambią laukinę bitę, rudą, storai zvimbiančią nuo vienos gėlės prie kitos. <span class="explanation">lekiant leisti panašų į vabzdžių zvimbimą garsą, ūžti, gausti: </span> Kulipkos kaip bitės zvim̃bia pagal ausį. Zvim̃bia iš visų pusių kulpkos, nei kur dėties. Sėdim akope <span class="explanation"> (apkase), </span> o kulipkos tik zvim̃bia. Ir zvimbė švino kulkos tartum bitelės vakare. Zvim̃bia kulkelės kai sode bitelės, krinta broliai kai miglelė. Ta duobė buvusi tokia gili, ka mesdavo akminą, ta tas pusę valandos zvim̃bdavo. Lekia nuo kalno – nat zvim̃bia. Pagalioku rėži – net zvim̃bia pagaliokas. Strėlė zvimbdama įsmego lokio akin. Akmuo, paleistas iš votago, leka zvim̃bdamas. Tuomet velniukas su sprička į kaktą, kepurė zvimbdama nulėkė į kerčią. | Senelis parodžia. kad zvim̃bt [ų] tie kultuvai sutartinai. Beržo tošis zvimbia – šaltį buria. Po lietaus karštą vasarą žemė zvim̃bia. Tiek dainuojam visos trys, kad zvim̃bia. <span class="explanation">veikiant, ką darant skleisti ūžiamą garsą: </span> Nešnekėk: siperatoris <span class="explanation"> (separatorius) </span> zvim̃bia, aš nieko negirdžiu. Smarkiai zvimbė motoras. Kaip te. ūžia, zvim̃bia, pyška. Gūdžiai zvimbia telefono stulpai. Pasuko smarkiai [dviračio] ratą – rieda net zvimbdamas. Eina tekiniai kaukdami, zvimbdamì. | Būdavo, tetulė mūsų skaito katekizmą, zvim̃bia visi [vaikai], bum bum, bum bum, visi zvim̃bia <span class="explanation"> (kartoja paskui ją) </span>. Da pinigų biškį zvim̃bia <span class="explanation"> (žvanga) </span>. <span class="explanation">greitai važiuoti, skristi ir pan.: </span> Autobusas zvimbia plentu. Virš mūsų galvų, aukštame danguje zvimbė lėktuvai. <br/>2. <span class="explanation">verkšlenti, zirzėti, žliumbti: </span> Nustok zvim̃bęs. Ar nenustosi zvim̃bt, kolek tu čia rėksi? Juokis juokis, tuoj zvimbsì. Tai rėksnys: zvim̃bia ir zvim̃bia. Nezvim̃bk į ausis, bo paimsu šluotą. <br/>3. <span class="explanation">įkyriai nuolat šnekėti, priekaištauti, prašyti: </span> Nezvim̃bk nu pačio ryto. Zvimbtè zvim̃ba – pjūklas ne boba. Ko zvimbì kap vapsva? Savo tais zvimbiamais prašymais nieko nelaimėsi. <br/><b>zvimbtinaĩ</b>. zvimbtinõs: Kaip [vaikui] neduosi: pradeda zvimbtinõs zvim̃bti, i pasìgaili. <br/>4. <span class="explanation">spengti, ūžti: </span> Ausyse zvimbė, krūtinėje trinksėjo. Kai atsigulu, tai man zvimbia galvoj, o jai ūžia. Ausis labai dūkeno man perniai: tai zvim̃bia, tai čypia, tai paukščiai gieda. Ot privargau, net galvoj zvim̃bia. Ausyse spengė, zvimbė, bet tai iš nervų. Smegenyse nuo karščio lyg telefono vielos zvimbia. <br/>5. <span class="explanation">greitai, smagiai eiti: </span> Rytoj galėsi zvim̃bt Šimonysna kaip žvakė. Ko zvimbiat kūlvirsčia – bene kas užpuolė? Parėjau namo zvimbdamà. <br/><b>apzvim̃bti, </b>-ia, àpzvimbė. <span class="explanation">zvimbiant apskristi, aplėkti: </span> Kiekvienas medelis bepūpso papuręs, kiekvieną ratuota bitutė apzvimbia. <br/><b>atzvim̃bti, </b>-ia, àtzvimbė. <br/>1. <span class="explanation">zvimbiant atskristi: </span> Bitė su apsunkusiomis kojytėmis gailiai atzvimbia. Jau margos bitelės atazvim̃bia. <br/>2. <span class="explanation">greitai ateiti: </span> Ko, ar ne greit atàzvimbiau? <br/><b>įzvim̃bti, </b>-ia, į̃zvimbė. <br/>1. <span class="explanation">zvimbiant įskristi: </span> Bitė į̃zvimbė pro atvirą langą vidun. <span class="explanation">smarkiai įlėkti: </span> Smagiai paleistas akmuo į̃zvimbė kieman. <br/>2. <span class="explanation">imti vis smarkiau zvimbti: </span> Staiga sučirškia vienas telefonas, pratrūksta kitas, įsizvimbia trečias. <br/>3. <span class="explanation">įgelti. </span>. <br/><b>išzvim̃bti, </b>-ia, ìšzvimbė. <br/>1. <span class="explanation">zvimbiant išskristi, išlėkti. </span>. Vienos mintys, sunkios it bitės, prisisiurbusios medaus, atskriedavo, kitos išzvimbdavo lauk. <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką zvimbti. </span> <br/>3. <span class="explanation">įkyrint, verkšlenant išprašyti: </span> Zvimbė zvimbė Zigmas, kol Anastazą iš trobos išzvimbė. Išsizvim̃bia ana, ką tiktai nori. <br/>4. <span class="explanation">greitai išlėkti, išbėgti ir pan.: </span> Šuo išzvimbė iš kiemo. <br/><b>nuzvim̃bti, </b>-ia, nùzvimbė. <br/>1. <span class="explanation">zvimbiant nuskristi: </span> Kelios drąsesnės [bitelės] nuzvimbė ieškoti ankstyvųjų žiedų. Nė nespėjau nieko sumanyt, kai visas spiečius per mane nùzvimbė. <span class="explanation">nulėkti zvimbiant (panašiai kaip vabzdžiams): </span> Kad paleido pažemiu akmenį, tai kažin kur nùzvimbė. Keletas kulkų nuzvimbė pro jų galvas. <span class="explanation">nuaidėti: </span> Tas [velnio] cypimas nuzvimbė tiesiai per liūną. <br/>2. <span class="explanation">verkšlenant ar bambant, burbant numirti: </span> Tokia velnias taip i nusizvim̃bs – kas tokią bepardirbs. <br/>3. <span class="explanation">greitai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: </span> Užlėkė prieš kalną kaip perkūnas ir nùzvimbė Svėdasuos. Bet traukinys nuzvimbė, ir aš palikau. <br/><b>pazvim̃bti, </b>-ia, pàzvimbė. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką zvimbti: </span> Į kambarį įskrido širšė, pazvimbė ir išlėkė atgal. Bet uodas, dar valandėlę pazvimbęs, nutilo. <br/>2. <span class="explanation">kiek paverkti: </span> Nulekiu, pazvimbiù pazvimbiù, vėl atalekiu. Merga neturi kur ašarų dėti. Tegu pazvimbia, gal kiek proto įgaus. <br/><b>pérzvimbti</b>. <span class="explanation">nuskambėti: </span> Su virpėjimu varpų perzvimbė ir žodžiai kunigo dūšioj. <br/><b>prazvim̃bti, </b>-ia, pràzvimbė. <br/>1. <span class="explanation">zvimbiant praskristi: </span> Bimbalas pro ausį pràzvimbė. Kelios bitės prazvimbia pro Karalienės ausį. Musė nepràzvimbė pro nosį – jau papyko. <span class="explanation">su zvimbesiu, dūzgesiu pralėkti, praskrieti: </span> Prabuvom, pràzvimbė kulpkos. Arvydui pro ausis prazvimbė kelios kulkos. Kelios strėlos prazvimbė pro ricierių galvas. Visi anie baisieji žodžiai zvimbte prazvimbia pro Raudienės ausis. Man pasisekė: mirtis prazvimbė pro ausis. <br/>2. <span class="explanation">labai greitai, smarkiai prabėgti, pralėkti, pravažiuoti: </span> Pràzvimbė pro šalį. Tuo akimirksniu prazvimbė vištvanagis. Gatve prazvimbia keleivių prisėdę autobusai. <br/><b> ausìs prazvim̃bti</b> <span class="explanation">įkyrėti kalbant: </span> Ausis man prazvimbė. Kuždėjo, tarškė. Su tais liaudės priešais, buožėms ausès pràzvimbė, kiek sveikatos išėdė. <br/><b>suzvim̃bti, </b>-ia, sùzvimbė. <br/>1. <span class="explanation">pradėti, įsileisti zvimbti: </span> Šiltame ore suzvimbdavo uodai. Uodas pro šalį lėkdamas sùzvimbė. <span class="explanation">suūžti, sušvilpti panašiai kaip vabzdžiai: </span> Kulkos suzvim̃bs, išlakstys kareiviai – žinom tokius. Strėla sušvilpė, suzvimbė. Šikšna suzvimbė. <br/>2. <span class="explanation">suspengti: </span> Kai vasara pakrypdavo rudeniop, ausyse suzvimbdavo ypatinga laukų tyla. Antrą stiklinę arti pusės nugėrus, man ausyse suzvimbė. <br/><b>užzvim̃bti, </b>-ia, ùžzvimbė. <span class="explanation">zvimbiant užlėkti: </span> Nu tai jisai išmetė tą geležį, tai to užùzvimbė kana kur peklon aukštai.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.