štìkti, štiñka, -o
1. spėti: Štìk mano mįslę, t. y. spėk, antštik. Štìk, a porums, a liekiais? Nežinai, tik štinkì. Štik, ką ketu daryti.
2. tikti: Ar štiñka tau tas šlipsas pri barvos?
antštìkti, ančštìkti
1. įspėti: Antštìk, ar aš turiu riešutų, ar ne? Štik, ar antštìksi, kiek gavau [už linus]. Kas antštìks tą mįslę, gaus gerą daiktą. | Jei vaistus antštiñka (pataiko, kokių reikia), gerai. Nebridęs neantštiksi, ar gilu. Nu, dabar, ponaliai, antštikiatės, kuriam teko karalaitė.
2. užeiti, užtikti, surasti: Aš antšikaũ ant lyciaus prapuolusių daiktų, t. y. atradau lycių. Savo daiktą ančštìkus kaip neatimsi! Ir antštikáu judu, balandeliai! Kolumbus, keliaudamas į saulėlydį, pirmoje savo kelionė [je] metūse 1492 antštiko salą Kubą.
3. patirti, suvokti, sužinoti: Veikiai antštiko pryžastį nežinios vargdienių. Kaip daug steigimų ant nieko nuejo, pakol ančštiko, kaip grūdus malti girnose, apsukamose vėju arba vandeniu.
nuštìkti. įspėti, atspėti: Nuštìkti yra nuspręsti.
praštìkti.
1. neįspėti: Aš dalysiu [žiedą],
ans štiks, ans praštìks – ans išeis [už durų] an tų pliotkų.
2. prarasti, netekti: Praštikáu su saldainiais, pridėti gavau kailinius.
užštìkti. atspėti: Užštìk, kas uždaužė [žiužiu]. Jei neužštikai, gulk!
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.