užpavydėti

pavydė́ti, pavýdi (pavýdžia, pàvydi), -ė́jo.

1. jausti kartėlį, apmaudą dėl kieno nors pasisekimo; gaivališkai norėti turėti pačiam, ką kitas turi: Pavydelninkas pavýdi kitam. O jūs bėdžiui man kąsnelį tokį pavýdit. Gaspadoriai pavydė́jo kumiečiams žemės. Jaunims pavýdžiu, kad jie pagyvęs geriau. Šitokio gyvenimo ir neprieteliams nepavydžiu. Aš jums pàvydžiu, kad jūs kalbėt mokat. Nepàvydžiu aš jam turtų, nepàvydžiu laimės. O vis pavýdžia man. Geras žmogus niekados nepavydės. Jau kad duodi žmogui valgyt, gert, tai nepavydė́k. Jie giesmelių bei dainelių man nepavydžia. Dabar mokslas nepavýdžiamas. Yra čia ko pavydė́t! Veidmainiai tau pavydėjo del prakeiktųjų naudų savo. Šuo pavydi šun [iui] kuknion eiti. Gražumo rožės tau pavydi. Prašom svečių valgyti: kad padėta, tai nepavydė́ta. Geriau savo turėti negu svetimo pavydėti. Pavydima duona skaniausia. Ubagui pavydėsi – pats sau neturėsi. Pavyda kai šuo ubago terbos. Kad jam Dievas i dangaus nepavydėt!
pavydė́tinai. Ji turėjo pavydėtinai gražius plaukus.

2. gailėti naudotis, šykštėti: Barščių, bulvių nepavydė́siu, o mėsos, ka noria, tenusiperkie. Saldainio gerklei pavydėdavo (gailėdavo suvalgyti) . Nepavydi žodžio (šnekus) . Kaip turiu, teip mun užtenka, ale žodžio nereikėtų pavydė́t (nieko nenoriu, tik pakalbinimo) . Mes tankiai sau ir atilsies pasivydėjom.

3. būti pavydulingam, pavyduliauti: Dėl to kalbėjau, kad pats norėjau, aš kitam pavydėjau tavęs jaunos mergelės. Kad nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų.
užpavydė́ti. pavydint gailėti: Samdinykui ir kąsnelio duonos župavydi.

• Žargonai: užpavydėti

Įrašas
Paaiškinimas	<b>pavydė́ti, </b>pavýdi (pavýdžia, pàvydi), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">jausti kartėlį, apmaudą dėl kieno nors pasisekimo; gaivališkai norėti turėti pačiam, ką kitas turi: </span> Pavydelninkas pavýdi kitam. O jūs bėdžiui man kąsnelį tokį pavýdit. Gaspadoriai pavydė́jo kumiečiams žemės. Jaunims pavýdžiu, kad jie pagyvęs geriau. Šitokio gyvenimo ir neprieteliams nepavydžiu. Aš jums pàvydžiu, kad jūs kalbėt mokat. Nepàvydžiu aš jam turtų, nepàvydžiu laimės. O vis pavýdžia man. Geras žmogus niekados nepavydės. Jau kad duodi žmogui valgyt, gert, tai nepavydė́k. Jie giesmelių bei dainelių man nepavydžia. Dabar mokslas nepavýdžiamas. Yra čia ko pavydė́t! Veidmainiai tau pavydėjo del prakeiktųjų naudų savo. Šuo pavydi šun [iui] kuknion eiti. Gražumo rožės tau pavydi. Prašom svečių valgyti: kad padėta, tai nepavydė́ta. Geriau savo turėti negu svetimo pavydėti. Pavydima duona skaniausia. Ubagui pavydėsi – pats sau neturėsi. Pavyda kai šuo ubago terbos. Kad jam Dievas i dangaus nepavydėt! <br/><b>pavydė́tinai</b>. Ji turėjo pavydėtinai gražius plaukus. <br/>2. <span class="explanation">gailėti naudotis, šykštėti: </span> Barščių, bulvių nepavydė́siu, o mėsos, ka noria, tenusiperkie. Saldainio gerklei pavydėdavo <span class="explanation"> (gailėdavo suvalgyti) </span>. Nepavydi žodžio <span class="explanation"> (šnekus) </span>. Kaip turiu, teip mun užtenka, ale žodžio nereikėtų pavydė́t <span class="explanation"> (nieko nenoriu, tik pakalbinimo) </span>. Mes tankiai sau ir atilsies pasivydėjom. <br/>3. <span class="explanation">būti pavydulingam, pavyduliauti: </span> Dėl to kalbėjau, kad pats norėjau, aš kitam pavydėjau tavęs jaunos mergelės. Kad nemylėtų, kitiems tavęs nepavydėtų. <br/><b>užpavydė́ti</b>. <span class="explanation">pavydint gailėti: </span> Samdinykui ir kąsnelio duonos župavydi.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.