užeĩvis, -ė. užeivỹs, -ė̃.
1. kas iš kitur atėjęs, pakeleivis: Atej [o] užeivỹs kokis ir prašo pragulėt naktį. Gyvenu aš pas jus kap užeivė̃. Išveža dukrelę mano mylimiausią svetimi užeiviai svetimon šalelėn. Svetimi užeivė̃liai iš vakarų šalelės. atklydėlis: Šitas šuva buvo užeivỹs.
2. kas iš kitur atvykęs gyventi, atsikėlęs, atvykėlis: Dabar visokių užeivių̃ atsirado. Čia tik Miškiniai nuog senovės gyvena, o kiti – tai užeiviai. Užeiviaĩ užeis, Švendubrės sodžius ižniks. Tiek užeivių̃ sodžiun – kap svetiman mieste gyveni. Seni gyventojai tai mus žino, o užeiviaĩ – ne. Čia ponas buvo (gyveno) , dar̃ užeiviaĩ visi. Sarmatos neturėjom [būti lietuviais],
o tokis užeivỹs, jis nesrodė.
3. užkurys: In žentus atejęs, tai užeĩvis. Mamartuklas sesuvos užeivỹs buvo. sugyventinis: Tai jinai su užeiviù tris metus gyveno.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.