vỹvelėti, -ėja, -ėjo. vìvelėti.
1. dejuoti, skųstis, verkšlenti: Ana vỹvelėja visiem del savo nesveikatės. Pradėjo jau vỹvelėt ir sekios, kol neapskentęs ką duosi. Gana tau vỹvelėtie – niekas da nekaria. Prie jų vivelėjo sužeisti vaikai. prašinėti: Vyvelėjau vyvelėjau Kazį pinigų ir nieko negavau. murmėti, burbėti: Prašiau paskolint pinigų, ale vỹvelėja, nenori, sako neturiąs. Anas su manim labai ir nenorėjo ūturt – tik vyvelėjo, ir gana. Da vỹvelėja, aiškiai nepasako.
2. abejoti, svyruoti: Vyvelėju: eit ai ne. Vyvelėja Jonas: važiuot nevažiuot. Tėvai vyvelė [jo],
ai leist duktė až to berno. Jis prie vaistinės durų nedrąsiai vivelėjo.
nuvỹvelėti. numurmėti, neaiškiai nušnekėti: Kai tu jį paklausi – nuvỹvelės tik.
pavỹvelėti.
1. padejuoti, pasiskųsti: Pavỹvelėjęs ir nueis.
2. paniūniuoti, neaiškiai pamurmėti: Par mus visi mėgsta pavỹvelėt.
3. paabejoti: Pavỹvelė [jo] pavỹvelė [jo] ir padarė.
suvỹvelėti. suabejoti: Suvỹvelėjau, ar apsmoka tokiam durniui sakyt.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.