suvelyti

.
vẽlyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo).

1. norėti, pageidauti, geisti: Ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo. O kad taip, kaip aš veliju, jums reikėtų daryti, dar daugiaus nesandoros pasidarytų. Aš velyčiau anus, tokią širdį turinčius, manęs bijotisi. Vẽlytinas. Kad mes velytiną šventą vakarą sulauktumbim. Bet juk kožnas tur pats suprasti, kad valdžia negal visus velytinuosius gelžkelius su vienu sykiu įtaisyti. Ką žmonės vẽlyjas, tai jie ir tiki. Tai tau, bernužėli, berželyj kyboti, ne mane jauną velytis. Kartą jau pasenęs žmonių abejetas … dejavo vaikų neturįs ir velyjos: ak, kad tik kūdikį turėtuva. Vẽlykitės, ką norit, vislab vislab išpildysiu. Pagraudenimą duoda, kurį girdėti rods nesivelijamės.

2. linkėti, reikšti norą, kad kam kas atsitiktų: Aš tau vẽliju labą laimą. Gero veliju. Kitas gimtas sūnus tėvu [i] bloga vẽlija. Daug laimės jums vẽliju an kelionės. To didžiausiam priešui nevẽlyčia. Velyju labą naktį. Gegužėlė velyjo man smertį. Šitie žmonės ger [a] velij [a] Kristui, atenčiam ing Jerusalem. Kas tau nemalonu, nevẽlyk artymui savo.

3. leisti, nedrausti: Kad jis pavelijo, tai ir aš vẽliju tau eiti namolei. Nevelytas tai negaliu daryti. Nevẽlija gaudyt žuvų. Tavo giminės jos [imti už pačią] nevelys. Ar leis mano motynėlė, ar vẽlys tėvelis.

4. mieliau, labiau norėti, teikti pirmumą: Šimtą sykių (be) velytų numirti. Aš bevẽliju lovo [je] begulįs, neko darbą bedirbąs. Kas bus ma [n] iš jos, aš vẽlyju be pačios. Velyčiau atskirtą kūną nuo dūšelės, o ne kai aš tiktai nuo jauno bernelio. Ai, sūnyti mano, sūnyti, vẽlytum buvęs negimęs. Beveliju. Bevelija badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot. O tu gaili trupučio duot duonos antramui, bat veliji tatai beduodąs šunimus. Velytumbit visas žalas iškęst …, neg ižgi naujo kokiuo nusidėjimu pažeist Viešpatį Dievą savo. Kas čia nevelytų ik trumpam metui vargą kęst, idant paskui to ant amžių linksmintųs. Veliju numirti, nekaipo sugriešyti. Beveliju turįs reikalą su plikiu, nekaip su šykštu. Beveliju pats dejuoti, negu kitus kamuoti. Bevelyties. Tada jis velijo dūšiai savo smertį ir bylojo: velyčiaus numiręs nei gyvas. Velijas pirmiaus mirti, nekaip į griekus sugrįžti. Velijuos tris nedėlias dirbęs, nekaip tris dienas sirgęs. Vẽlytumis, močiuže, įmetus į jūreles. Vẽlyčiaus, močiute, rąstelį raičioti, ne mažą vaikelį ant rankų nešioti. Šimtą kartų velijos namų plėnėse užsirausti, nekaip svetimims vergauti. Velijuos perkąs nekaip prašąs.

5. patarti, rekomenduoti: Nevelyti. Aš jums vẽlyčiau nueiti, ans y [ra] senas žmogus. Perša piršlužiai, velij [a] žmonelės šlūžauninkę mergytę.

6. liepti, įsakyti: Štai mes, jūs tarnai! Ką vẽlys jūsų malonė? Ponu Dievu velija nukirsti sūnų savą vienaturintį.
įvẽlyti. leisti, duoti sutikimą: Kam vyresniąją vietą (aukštesniąją garbę) n’užginti, įvẽlyti. Karalius pyko pyko, ką galėjo daryt, turėjo įvẽlyt. 100 milijonų markių yra iš žemės skrynės ant užpirkimo lenkiškų dvarų įvelyti. | Ma [n] kamara neįvẽlija jo įsileisti (nėra vietos kamaroje).
išsivẽlyti

1. leisti sau, išdrįsti.

2. gauti leidimą: Kaip išsivẽlysiu, pastatysiu kryžių.
nuvẽlyti. leisti ką daryti.
pavẽlyti.

1. leisti, duoti leidimą: Pavẽlyk jam sėsti. Pirmą kartą jis pavẽlijo sau tokią prabangą. Cukraus pavẽlyta pirkt su popieriais (talonais) , valdyba duoda. Jeigu tėvai nepavẽlijo, tai nėjo [į šokius]. Kas tau čia pavelijo sėdėt? O jeigu nori, tai pavelija, o jei nenori – neprinevalija. Paveliju, valią duomi. O buvo ten guotas didis kiaulių, ganomų ant kalno, ir prašė jį, idant jiems. pavelytų ineit josna. Meldėsi ji, idant jai pavelyta būtų … išeiti ant maldos Ponop. Bet turim kožnam miestui ir žemei pavelyti tame sprovavotiesi. Vėl namo galėtų pareiti, kaip jiemus tatai zokanas pavelija.

2. įsakyti, liepti: Kas man pavelyta. Pavelytas urėdas. Urėdą pavelyti.

3. prašytis, kreiptis į ką, norint gauti leidimą, atsiklausti: Aš tėvelio pasiklausiau, močiutės pasivẽlijau.

4. būti galima: Pasivẽlija tau dirbti, t. y. duodas ant valios.
pérvelyti. labai, per daug linkėti. Aš velyčiau parvelyčiau po žeme begulint, ne kad tave, bernužėli, po akių beturint.
pravẽlyti. prakeikti, užkeikti: Sakoma, čion pravelyta (prakeikta) pilis nugrimzdus.
privẽlyti.

1. teikti, pasiūlyti, rekomenduoti: Kaimynė privẽlyjo jai mergaitę. Pryvẽlyčiau nuvažiuoti, tą pamatyti. Vierniemsiems bei stropiemsiems ant įgijimo viso gero daugiaus progos privelijama. įteigti esant gera, pripiršti: Daug marčių karaliui privẽlyjo. Privelijo man mergytę, kuri niekam neverta.

2. prilinkėti ko, užkeikti.

3. leisti, nedrausti: Aš neprivẽliju jam drauge su tavimi gyventi. Ant jo geidimo reikia privẽlyti.

4. priversti, prispirti: Tada privelijo mokytinius savo eit eldijon.
suvẽlyti. duoti leidimą ką daryti.
užvẽlyti.

1. privelyti
2.

2. leisti: Aš užvẽlijau visims obalius valgyti.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'suvelyti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x