sutylėti

tylė́ti, tỹli (tỹlia), -ė́jo.

1. neišduoti garso (nekalbėti, neprieštarauti, nesikišti į kieno kalbą, nepasakoti, nerėkti, nečiulbėti, nečirkšti ir pan): Tyliąs. Jis tỹli, nieko nekalba. Tylė́jo, nieko nesakė. Tylė́damas toliau dirbo. Tỹlimas sutikimas. Kad ir subara, tai tỹli, ir vėl nieko. Tỹlia, nieko nesako nė pusės žodžio. Negi mišia, kogi čia tylė́si. Aš nelabai daug kalbu sirgdama, daugiau tyliù. Tylỹ, tu dãrai, ką darai. Ma [n] tylė́t tai baisiai sunku. Kenčiu, neberėkiu, tyliù – žiūriu, kas bus. Ko tylì, gal nasrai užaugo kaip varlei po švento Jono? Sėdėk i tylė́k – tai par vis geresnis būsi. Kol gali, kalbėk, kai užsimerksi, tylė́k. Kai ateina girtas, aš netyliù. A tau gera, a bloga: tylė́k, ir gana. Tylė́k, o gausi į liūlę (veidą) ! Kai žmogus tỹlia, tai visi ir šokina. Tylė́k, o tai papils dantis. Aš tik tyliù tyliù dantis sukandęs. Tylė́jau dantis sukandęs, duonos plutą įsikandęs. Tylė́k dantis prikandęs, kad tavę niekas neklausia. Tỹli ir kenčia dantis sukandęs. Tylėk – dantis iškalinėsiu! Tylė́tum ausis suglaudęs, kolei da niekas nekliudžia. O mes tyliam ausis suglaudę, nė vienas balso neišleidžiam. Kad an kitų, tai kalbėtų, plepėtų, o dabar tỹli suraukę rūras. Nieko tu jai nepadarysi, vely tylė́k. Su motriškums reik pūrus kantrybės turėti: reik tylė́ti i tylė́ti – anų nenušnekėsi. Tylė́k ir žiūrėk, kol akis užmerksi. Be savęs būdamas (sirgdamas) tylỹ i nieko nesakai: kap padarė, tep gerai. Tegu lojojas, o tu tylė́k ir mirksėk. Tỹlite (tylėkite) – gėlėse sėdite, medžiai papuošta, saulė šviečia – ko reikia?! Čiūčiai liūliai, brangus kūdikėli, tylu ramu – ir tau reik tylė́ti. Visi prašė jį tylėtų. Tylė́k, tylėk, nebraudok! Mergele mano, kodėl tylė́jai, gal insileidus kitą turėjai? Tylėk, neverk, motinėle, neraudokie, senutėle. Oi tylėk, neverkie, mano mergužėle, kai sugrįšiu iš karužės, aptversiu darželį. Tylỹ, neverk – su žmogum nemožna sus'ūturt! O tylė́k neverkie, jauna seserėle, aš išjosiu, vėl parjosiu. Par dieną tỹlia, naktį sau ans. gieda. Visą valią turėsi, jei prieš mane tylėsi. Tylėt mokąs. Jėzus tylėjo ir nieko neatsakė. O kurie pirmi ėjo, draudė jį, idant tylėtų. O tas vyras nusistebėjo ir tylėjo. Mano žmonių ir švento miesto išpūstijimą regėti ir tylėti turiu. Netylėk, ba aš kenčiu, žmogus nekaltasis. Tylė́t liepia tose Užgavėniose ir paliaut nuog maldų. Turi mokytis tylėt ir maža labai kalbėt. Prisakydavo, idant tylėtų. Bet anys tylėjo. Bet kalbame apie tyliamą apslėptą išmintį Dievo. Priš vakarą, jei oras keisis, gaidys šauks, jei oras nesikeis, gaidys tylė́s. Netylėjo teipogi prakeikta pelėda, kuri dažniausia nuo laktos vištelius rėdo. Visi paukšteliai čiulbėdami, tiktai gegutė tylėdama. Baravykas, pakreipęs kepurėlę savo, kantriai tylė́jo. Laukai tỹli. Tankai pasilikę tylė́jo. Tyli miškas be žmonių. Ir viskas tylia: ir oras, ir vanduo, ir šviesa. O „Raidėje“ darbininkai stoviniavo prie tylinčių mašinų. Tyli sužeisti medžiai. Tylėjo naktis, tylėjo jūra tomis dienomis, tik žmonės girdėjo, kad smėlis ilgai vaitojo. O aš tyliu kap liežiuvį nudegęs. Tỹlia kaip liežiuvį prarijęs. Visi kaip negyvi tylėjo. Tỹli i tỹli kai niemkus. Tỹli susiraukęs kaip be kalbos (kaip be amo, be žado, kaip nemokąs kalbėti) . Tỹli kaip vandens į burną prisisėmęs. Tỹli lyg replėm suspaustas. Tỹli kap siena. Kai suėmė, tai tỹlia kaip čebato aulas. Tylėjo kai pečius. Tỹli [baramas] kaip lenta. Tyli kap paskutinę duoną pakepus. Tỹli kai žemes pardavęs. Anys tę tỹli kap žemė, neatsišaukdo. Tyli kaip Martynas su bitėmis. Tỹli tỹli kaip Magdžia. Jy vis susraukus, kaip avelė tỹli. Dabar jau tyli kap avelė, šlaunin inkirpta. Tyli kai avelė kerpama. Tỹli kaip skutamas. Nors papjauk jį, anas tỹli kaip teliokas. Tỹli kaip su bulba gerklėj. Tyli kap šuo, muilą prarijęs. Tyli kai mėsą valgydami. Visi tyli – kap avižų sėja. Tyli kaip grikis. Jis tỹli ir tỹli kap stambas. Tyli kai kūmas maiše. Tỹli kai grabas. Tỹli kai tetulė svečiuos. Tyli kai kiaulė, in svečius atlindus. Tỹli kaip uodega svečiuose. Tỹlia kaip subinė. Tỹli kaip svečio šikinė. Tylė́siu kap šikna svečiuos. Ko tyli kap ans galas svečiuos? Ko tyli kap šikna viešnagėj?! Ko tylì kai šikinė kieme? Ko tylì kap susibezdėjus? Tyli kaip ubago šikinė. Tỹli kaip katė, pieną išpylus. Ji. susrietus po lentyna kap kurapka tỹli. Ans sau tỹlia, knapso kaip varna, musmirių užlesusi. Tỹli kaip pelė po šluota. Tỹlia kaip žuvis [v] andenė [je]. Tyli kaip ožys, į vandenį žiūrėdamas. Tylėk kaip lapė! Mergos tỹli kaip kvarkos, t. y. nedainuoja. Tỹli kai pupa ausį užmetęs. Tyli yt kiaulė kasinėjama. Tỹlia kaip kiaulė, į ausį męžama. Ko tylì kap kiaulė, ausin anmyžta?! Ko tyli kaip katinas, pelenus prišikęs? Ko tyli kap pelų maišas? Tyli – nors ant liežuvio mink. Ko tylì – ar višta duoną atėmė (gėdiniesi) ? Blogas būsi, kad kalbėsi, o netikęs, kad tylėsi. Daugiau tylėk, mažiau kalbėk. Vely mažiau kalbėk, daugiau tylėk. Ka niekus kalbėt, tai verčiau tylėt. Duokdiev geroj minutėj kalbėt, o blogoj tylėt. Kas tyli, tą visi myli. Vienas tyli, kitas klauso. Kas gyvi, visi blogi, katrie numirę, tie geri – tỹli ir tỹli. Tylėdamas neįkrisi par liežuvį į nelaimes. Vai, nejudyk tylinčiõs bėdos. Kas tỹli, to nemyli. Kam šnekėt, o tam vargšui tylė́t. Dievą mylėsi, vargai bėdos tylės. Kad Dievas mylėjo, tai ir bėdos tylė́jo. Tylė́k, – Dievas kelnėm maunas. Kur tu tokių neįsileisi – tylėk ir Dievą mylėk. Tylėk, o Dievą mylėk. Tylỹ i Dievą myly. Tada buvo tokie laikai – tylė́k ir mirkčiok. Kai ponas šneka, tylė́k ir mirksėk. Tylia kai į Ponadievo užpečkį papuolęs. Su durniu susidėk – pupų rėtį pasidėk: pakol ės, patol tylės. Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiojai. Rublis kalba, rublis tỹli. Pinigai kalba, pinigai tỹlia. Tylėk, varle, klausyk, ką dėdė sako! Nerėk nerėk – gausi i tylėdamas. Ateina tylėdama, išeina giedodama. Diedas bobą myli, boba peša, diedas tỹli. Namai ūžia, gaspadoriai tyli, atėjo žmonys, suėmė gaspadorius, o namai per langus išlindo. Aš nekaltas – mane spardo, mano kuprą visi ardo. Aš tylėdamas kojas plaudžiu ir beplausdamas ramiai snaudžiu. neišsakyti ko raštu, nerašyti: Atsiprašau ilgai tylėjęs! Labai nespėju. Lietuviai, suvaržyti spaudos draudimo, tylėjo. | Negali ir lietuvių spauda tylėti: kurs tyli, galėdamas teisintis, prisipažįsta kaltas.

2. nieko nereikšti, nepasireikšti: Norėtum brangią išvysti pilį, kur garsūs amžiai užmigę tyli. Bet telefonas tyli, tarsi metų metais niekas nebūtų juo naudojęsis. Pamylėjau vakar, pamylėjau šiandien, būtau gėręs, pamylėjęs, kad bačkelė būt tylė́jus in rytinei dienai.

3. nepasakyti, neišduoti paslapties, neišplepėti ko: Atsitiko – ir tylė́k. Kad ir dangus griūtų anta manęs, tai tylėtau, nieko nesakytau. Visi mato i visi tỹli. Ko tylė́jai, ko nesakei, kaip laikas buvo?! Kogi jis tylė́jo, kad žinojo?! Tik tylė́k dantį sukandęs, ba pats pražūsi. Dabar tylỹ, o kap nueisi an sūdo, tai tada netylỹ. Visi tỹlia, kad i žmogų užmuš, svarbu tik, ka pinigų turia. Bet senis tylėjo ir nė senajai nieko apie tai nesakė. Tylė́siu kai užsiūta.

4. miegoti: Eisim, vaikai, tylė́t.

5. klojėtis, dirgti. Sausą rudenį linam reik ilgai tylė́ties.
atitylė́ti. atatylė́ti.

1. ateiti, atvažiuoti tylint.

2. kurį laiką tylėti, ištylėti.

3. daug, pakankamai tylėti.

4. atsiklojėti . Kad yr [a] atsitylė́ję linai, patrini – birsta spalis, lūžta pusiau. Kanapius surovė, paskleidė ant lauko, kaip jau atsitylė́jos, mynė.
ištylė́ti.

1. kurį laiką tylėti: Užpyks ko, ir ištỹli visą dieną. Atsitikdavo, kad mokinys ir profesorius ištylėdavo visą valandą. Nejaugi dešimtį metų ištylėjęs [laikrodis] ėmė eiti? kurį laiką nerašyti, neatsiliepti raštu: Metus kaip žemė ištylėjau, nei broliams, nei seserims neparašiau.

2. pakankamai tylėti: Jau kai jis kalba, tai kalba, bet kai nutyla, tai nutyla. Tegu išsityli.

3. įstengti tylėti, neatsiliepti, neatsakyti, ištverti nekalbėjus: Sunku ištylė́ti, girdint tokią jo kalbą. Nebeištylė́jau ir atsišaukiau. Kai ištyliù nieko nesakius, tai nėr piktumo (nesipykstame) . Aš negaliu ištylė́t – turiu prašnekyt, kai susipykstu. Jai galvą nukirsk, o teip neištylė̃s. Siusi pasiusi, neištylė́si, kai visi šnekam, kai [p] tu čia ištylė́si. Martelė tylėjo ir neištylė́jo. Aš anytėlei neištylėjau neištylėjau, atsikalbėjau.

4. neišduoti, neatskleisti paslapties: Ji ištỹlia: gali pasakyt kokį slaptą – ji niekam nepasakys. Neištylėjo jis pats, ko tylėti buvo prašęs. | Ir neišverksi, ir neišdainuosi, gal tiktai ištylėsi tą gerumą.

5. atsiklojėti . Iškuls tus linus, paskuo reik anus, tus šiaudelius paskleisti, nu tad ìštylia anie.
nutylė́ti.

1. ištverti nekalbėjus, nekalbėti, nepasakyti savo nuomonės, neatsakyti, neatsikirsti: Nutylėt kam. Kai mama barės, aš nutylė́jau ir nė žodžio prieš nepasakiau. Aš užsigaunu, bet nutylė́ti aš galiu. Nutylì žmogus, ale vis tiek žinai širdy. Reikia išmokt nutylė́t. Nutylė́k kitam, jei kartais ir būna kas nors. Tik tu nesmarkauk, nesipyk, geriau nutylė́t, nėr gražiau, kap gerai sugyvęt. Jau aš dabar daug ką nutyliù. Nenoriu užgaut, daug bijau, nutyliù. Nutylė́jo kaip žemė, nieko nesakė. Anas nenutỹli, kabinas prie visų ir gauna [mušti]. Nemoka nutylė́t i viską pasigadina. Gerai vyrą pamylėčiau, prieš jį gražiai nutylė́čiau. O aš atsakiau, nenutylė́jau savo senam tėveliui. Tau negerą žodį pasakė – tu nutylėk, jis pats gailėsis. Sukąsdavo tada vežėjas dantis, sugniauždavo kumštis, kantriai nutylėdavo nuoskaudą. Jei tu nusitylė́si, tai valgyt negausi.

2. nepasakyti, neiškelti, nuslėpti: To nutylė́ti nieku gyvu negalima. Nutylė́jo, kas svarbiausia. Paslaptį nutylė́ti. Apie tai reikia nutylė́ti. Jo nutylimì žmonės. Policijai nepranešė, teip nutylė́jo. Pinigais užpylė, tai jis ir nutylė́jo. Kvailas piemuo iš baimės tai. nutylėjo, nes turi reikalo su valdytoju, kurį jis vadina griežtu ponu. O tą savo pasikalbėjimą su uošviene ji turi nutylėti ir nutylės. Uosį ir Berželį vedas iš eilės, – bet ir jie tėvelio vardą nutylės. Argi dabar dievai nutylės mūsų ašaras? O anas nutylėjo. | Čia lengva suprasti ir nepasakius nutylėtasis veiksnys su tariniu. Geriau nutylėt negu išplepėt. nepranešti, nepaskelbti raštu: Spauda svarbiausius šios bylos faktus nutylė́jo.

3. kurį laiką tylėti, patylėti: Nutylėjęs valandelę, vėl toliaus sakė.
patylė́ti.

1. kurį laiką tylėti, nekalbėti, nešaukti: Patylė́k biškį pakentėk. Patylė́k, kol kitas kalba. Ė tu kiek patylỹ. Patylė́si, už valandos vėl pasakysi ką atsiminęs. Patylỹ, kai kitas ką sako. Vaikas parėkia ir patyli. Patylė́jau patylė́jau gerą valandelę, paskiau aš anuodum i sakau. Teisybės nežinau, meluot nemoku, geriau tei [p] sau patylė́siu.

2. galėti tylėti, ištverti nekalbėjus, neatsikirsti, nutylėti: Ateis išgėręs – nepatylė̃s, strošija. Dabar patyliù daug – tegu sau kalba, loja vienos. Su vyru moku: pàtyliu – i praeina piktis, reik neužčirkšti. Būtų jau velyk patylė́ta (būtų buvę geriau nieko nesakius) . Jau bartis, lojotis, tai man ne – geriau patylė́siu, paklausysiu. Gali kalbėt, tik geriau patylėt. Čia žodžių nereikia, tik dirbt ir netingėt ir, kai bara, patylėt.
pértylėti. įstengti ištylėti: Anyta marčiai: – Tylėčia pértylėčia, nu šiandie da neūturčia (anyta su marčia pirmądien po vestuvių susibarė) .
pratylė́ti

1. prabūti tylint: Pratylė́jo nieko nesakęs. Visi pratylė́ [jo],
niekas nieko nesakė. Visą kelią pratylė́jo kaip nečius.

2. nieko neatsakyti, nutylėti: Pro šalį praėjo, pratylė́jo. Kai prašiau pinigų – pratylė́jo. Aš jam nepratylė́jau (viską išsakiau) . Pirmus du klausimus vaikas pratylėjęs, o į kitus atsakęs. Gerai pasakyt, ale pratylė́t dar geriau.

3. nuslėpti, neišduoti paslapties.
pritylė́ti.

1. pakankamai, daug tylėti; Aš jau gana prityliù.

2. kiek prislopti, pritilti: Tarsi žodelį pritylė́dama, versi dureles nevyruodama.

3. pritilti: Tam kartui gaspadinė ir pritylianti, ir vėl imanti bartis.
sutylė́ti. ištverti nepasakius, neišplepėjus: Boba nesutylė́jo – paskvolijo kitai bobai. Kurpius mato, kad Simonas siuva ponui ne tą, ką ans ažusakė, ale sutylėjo. Jis būtų šnekėjęs, bet susitylė́jo.
užtylė́ti; . nutylėti:

1. Aš užtylėjau, ką tit neištariau. Jis labai nemokėjo užtylė́t. Ana neužtylė́jo ir pasakė. Skubriai atsakė, neužtylėjo. O kai labai ilgai šitaip užsityli, tėvas išsiima klarnetą.

2. Užtyliù ką. Ne visai gerą, ne visai blogą balsą turėjau, bet užtylė́jau. Žin [oj] ai, kad tokia karvė netikus, i užtylė́jai. Tas ponas padėjo jam tą bobą pakavot ir, kad užtylėtų, atidavė jam kočą ir arklius. Aš neužtylėsiu, bet atvirai sakysiu, kaip su manim yra. Žinias suteikusieji bus užtylimi. Ji negali sau ant sumnenės imti tokios nuodėmės užtylėti. Svetimas tiek, kad jis nepasisakys visko, kad jis užtylės daug ką. Nieko [nėra] užtylėta, idant nežinotų ir neištirtų. Sakyk, ką kalbėjai su karaliumi, neužtylėk mumus. Neužtyliame linksmų ir brangių žodžių angelo. Nuodėmes jo, norint tiesa būtų, užtylė́tumbim. Neteisybes savo užtylėjau. Užtylėtinas. | Vienos tarmės pilnai visą žodį ištaria, kitos tūloje vietoje galinės tarties trumpąją balsę … ažtỹli. Užsìtylia ir nėkas nežino, kas kame daros. Kadangi tai yra istoriškas faktas, aš negaliu užtylėti nepaminėjus nors trumpai atsitikimų iš senesnio laiko. Rašydamas pagal tikros sąžinės, negalėjau užtylė́ti ir to, kas man rodės sutaisytina.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'sutyleti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>tylė́ti, </b>tỹli (tỹlia), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">neišduoti garso (nekalbėti, neprieštarauti, nesikišti į kieno kalbą, nepasakoti, nerėkti, nečiulbėti, nečirkšti ir pan): </span> Tyliąs. Jis tỹli, nieko nekalba. Tylė́jo, nieko nesakė. Tylė́damas toliau dirbo. Tỹlimas sutikimas. Kad ir subara, tai tỹli, ir vėl nieko. Tỹlia, nieko nesako nė pusės žodžio. Negi mišia, kogi čia tylė́si. Aš nelabai daug kalbu sirgdama, daugiau tyliù. Tylỹ, tu dãrai, ką darai. Ma [n] tylė́t tai baisiai sunku. Kenčiu, neberėkiu, tyliù – žiūriu, kas bus. Ko tylì, gal nasrai užaugo kaip varlei po švento Jono? Sėdėk i tylė́k – tai par vis geresnis būsi. Kol gali, kalbėk, kai užsimerksi, tylė́k. Kai ateina girtas, aš netyliù. A tau gera, a bloga: tylė́k, ir gana. Tylė́k, o gausi į liūlę <span class="explanation"> (veidą) </span> ! Kai žmogus tỹlia, tai visi ir šokina. Tylė́k, o tai papils dantis. Aš tik tyliù tyliù dantis sukandęs. Tylė́jau dantis sukandęs, duonos plutą įsikandęs. Tylė́k dantis prikandęs, kad tavę niekas neklausia. Tỹli ir kenčia dantis sukandęs. Tylėk – dantis iškalinėsiu! Tylė́tum ausis suglaudęs, kolei da niekas nekliudžia. O mes tyliam ausis suglaudę, nė vienas balso neišleidžiam. Kad an kitų, tai kalbėtų, plepėtų, o dabar tỹli suraukę rūras. Nieko tu jai nepadarysi, vely tylė́k. Su motriškums reik pūrus kantrybės turėti: reik tylė́ti i tylė́ti – anų nenušnekėsi. Tylė́k ir žiūrėk, kol akis užmerksi. Be savęs būdamas <span class="explanation"> (sirgdamas) </span> tylỹ i nieko nesakai: kap padarė, tep gerai. Tegu lojojas, o tu tylė́k ir mirksėk. Tỹlite <span class="explanation"> (tylėkite) </span> – gėlėse sėdite, medžiai papuošta, saulė šviečia – ko reikia?! Čiūčiai liūliai, brangus kūdikėli, tylu ramu – ir tau reik tylė́ti. Visi prašė jį tylėtų. Tylė́k, tylėk, nebraudok! Mergele mano, kodėl tylė́jai, gal insileidus kitą turėjai? Tylėk, neverk, motinėle, neraudokie, senutėle. Oi tylėk, neverkie, mano mergužėle, kai sugrįšiu iš karužės, aptversiu darželį. Tylỹ, neverk – su žmogum nemožna sus'ūturt! O tylė́k neverkie, jauna seserėle, aš išjosiu, vėl parjosiu. Par dieną tỹlia, naktį sau ans. gieda. Visą valią turėsi, jei prieš mane tylėsi. Tylėt mokąs. Jėzus tylėjo ir nieko neatsakė. O kurie pirmi ėjo, draudė jį, idant tylėtų. O tas vyras nusistebėjo ir tylėjo. Mano žmonių ir švento miesto išpūstijimą regėti ir tylėti turiu. Netylėk, ba aš kenčiu, žmogus nekaltasis. Tylė́t liepia tose Užgavėniose ir paliaut nuog maldų. Turi mokytis tylėt ir maža labai kalbėt. Prisakydavo, idant tylėtų. Bet anys tylėjo. Bet kalbame apie tyliamą apslėptą išmintį Dievo. Priš vakarą, jei oras keisis, gaidys šauks, jei oras nesikeis, gaidys tylė́s. Netylėjo teipogi prakeikta pelėda, kuri dažniausia nuo laktos vištelius rėdo. Visi paukšteliai čiulbėdami, tiktai gegutė tylėdama. Baravykas, pakreipęs kepurėlę savo, kantriai tylė́jo. Laukai tỹli. Tankai pasilikę tylė́jo. Tyli miškas be žmonių. Ir viskas tylia: ir oras, ir vanduo, ir šviesa. O „Raidėje“ darbininkai stoviniavo prie tylinčių mašinų. Tyli sužeisti medžiai. Tylėjo naktis, tylėjo jūra tomis dienomis, tik žmonės girdėjo, kad smėlis ilgai vaitojo. O aš tyliu kap liežiuvį nudegęs. Tỹlia kaip liežiuvį prarijęs. Visi kaip negyvi tylėjo. Tỹli i tỹli kai niemkus. Tỹli susiraukęs kaip be kalbos <span class="explanation"> (kaip be amo, be žado, kaip nemokąs kalbėti) </span>. Tỹli kaip vandens į burną prisisėmęs. Tỹli lyg replėm suspaustas. Tỹli kap siena. Kai suėmė, tai tỹlia kaip čebato aulas. Tylėjo kai pečius. Tỹli [baramas] kaip lenta. Tyli kap paskutinę duoną pakepus. Tỹli kai žemes pardavęs. Anys tę tỹli kap žemė, neatsišaukdo. Tyli kaip Martynas su bitėmis. Tỹli tỹli kaip Magdžia. Jy vis susraukus, kaip avelė tỹli. Dabar jau tyli kap avelė, šlaunin inkirpta. Tyli kai avelė kerpama. Tỹli kaip skutamas. Nors papjauk jį, anas tỹli kaip teliokas. Tỹli kaip su bulba gerklėj. Tyli kap šuo, muilą prarijęs. Tyli kai mėsą valgydami. Visi tyli – kap avižų sėja. Tyli kaip grikis. Jis tỹli ir tỹli kap stambas. Tyli kai kūmas maiše. Tỹli kai grabas. Tỹli kai tetulė svečiuos. Tyli kai kiaulė, in svečius atlindus. Tỹli kaip uodega svečiuose. Tỹlia kaip subinė. Tỹli kaip svečio šikinė. Tylė́siu kap šikna svečiuos. Ko tyli kap ans galas svečiuos? Ko tyli kap šikna viešnagėj?! Ko tylì kai šikinė kieme? Ko tylì kap susibezdėjus? Tyli kaip ubago šikinė. Tỹli kaip katė, pieną išpylus. Ji. susrietus po lentyna kap kurapka tỹli. Ans sau tỹlia, knapso kaip varna, musmirių užlesusi. Tỹli kaip pelė po šluota. Tỹlia kaip žuvis [v] andenė [je]. Tyli kaip ožys, į vandenį žiūrėdamas. Tylėk kaip lapė! Mergos tỹli kaip kvarkos, t. y. nedainuoja. Tỹli kai pupa ausį užmetęs. Tyli yt kiaulė kasinėjama. Tỹlia kaip kiaulė, į ausį męžama. Ko tylì kap kiaulė, ausin anmyžta?! Ko tyli kaip katinas, pelenus prišikęs? Ko tyli kap pelų maišas? Tyli – nors ant liežuvio mink. Ko tylì – ar višta duoną atėmė <span class="explanation"> (gėdiniesi) </span> ? Blogas būsi, kad kalbėsi, o netikęs, kad tylėsi. Daugiau tylėk, mažiau kalbėk. Vely mažiau kalbėk, daugiau tylėk. Ka niekus kalbėt, tai verčiau tylėt. Duokdiev geroj minutėj kalbėt, o blogoj tylėt. Kas tyli, tą visi myli. Vienas tyli, kitas klauso. Kas gyvi, visi blogi, katrie numirę, tie geri – tỹli ir tỹli. Tylėdamas neįkrisi par liežuvį į nelaimes. Vai, nejudyk tylinčiõs bėdos. Kas tỹli, to nemyli. Kam šnekėt, o tam vargšui tylė́t. Dievą mylėsi, vargai bėdos tylės. Kad Dievas mylėjo, tai ir bėdos tylė́jo. Tylė́k, – Dievas kelnėm maunas. Kur tu tokių neįsileisi – tylėk ir Dievą mylėk. Tylėk, o Dievą mylėk. Tylỹ i Dievą myly. Tada buvo tokie laikai – tylė́k ir mirkčiok. Kai ponas šneka, tylė́k ir mirksėk. Tylia kai į Ponadievo užpečkį papuolęs. Su durniu susidėk – pupų rėtį pasidėk: pakol ės, patol tylės. Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiojai. Rublis kalba, rublis tỹli. Pinigai kalba, pinigai tỹlia. Tylėk, varle, klausyk, ką dėdė sako! Nerėk nerėk – gausi i tylėdamas. Ateina tylėdama, išeina giedodama. Diedas bobą myli, boba peša, diedas tỹli. Namai ūžia, gaspadoriai tyli, atėjo žmonys, suėmė gaspadorius, o namai per langus išlindo. Aš nekaltas – mane spardo, mano kuprą visi ardo. Aš tylėdamas kojas plaudžiu ir beplausdamas ramiai snaudžiu. <span class="explanation">neišsakyti ko raštu, nerašyti: </span> Atsiprašau ilgai tylėjęs! Labai nespėju. Lietuviai, suvaržyti spaudos draudimo, tylėjo. \| Negali ir lietuvių spauda tylėti: kurs tyli, galėdamas teisintis, prisipažįsta kaltas. <br/>2. <span class="explanation">nieko nereikšti, nepasireikšti: </span> Norėtum brangią išvysti pilį, kur garsūs amžiai užmigę tyli. Bet telefonas tyli, tarsi metų metais niekas nebūtų juo naudojęsis. Pamylėjau vakar, pamylėjau šiandien, būtau gėręs, pamylėjęs, kad bačkelė būt tylė́jus in rytinei dienai. <br/>3. <span class="explanation">nepasakyti, neišduoti paslapties, neišplepėti ko: </span> Atsitiko – ir tylė́k. Kad ir dangus griūtų anta manęs, tai tylėtau, nieko nesakytau. Visi mato i visi tỹli. Ko tylė́jai, ko nesakei, kaip laikas buvo?! Kogi jis tylė́jo, kad žinojo?! Tik tylė́k dantį sukandęs, ba pats pražūsi. Dabar tylỹ, o kap nueisi an sūdo, tai tada netylỹ. Visi tỹlia, kad i žmogų užmuš, svarbu tik, ka pinigų turia. Bet senis tylėjo ir nė senajai nieko apie tai nesakė. Tylė́siu kai užsiūta. <br/>4. <span class="explanation">miegoti: </span> Eisim, vaikai, tylė́t. <br/>5. <span class="explanation">klojėtis, dirgti</span>. Sausą rudenį linam reik ilgai tylė́ties. <br/><b>atitylė́ti</b>. atatylė́ti. <br/>1. <span class="explanation">ateiti, atvažiuoti tylint. </span> <br/>2. <span class="explanation">kurį laiką tylėti, ištylėti. </span> <br/>3. <span class="explanation">daug, pakankamai tylėti. </span> <br/>4. <span class="explanation">atsiklojėti</span> </span>. Kad yr [a] atsitylė́ję linai, patrini – birsta spalis, lūžta pusiau. Kanapius surovė, paskleidė ant lauko, kaip jau atsitylė́jos, mynė. <br/><b>ištylė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką tylėti: </span> Užpyks ko, ir ištỹli visą dieną. Atsitikdavo, kad mokinys ir profesorius ištylėdavo visą valandą. Nejaugi dešimtį metų ištylėjęs [laikrodis] ėmė eiti? <span class="explanation">kurį laiką nerašyti, neatsiliepti raštu: </span> Metus kaip žemė ištylėjau, nei broliams, nei seserims neparašiau. <br/>2. <span class="explanation">pakankamai tylėti: </span> Jau kai jis kalba, tai kalba, bet kai nutyla, tai nutyla. Tegu išsityli. <br/>3. <span class="explanation">įstengti tylėti, neatsiliepti, neatsakyti, ištverti nekalbėjus: </span> Sunku ištylė́ti, girdint tokią jo kalbą. Nebeištylė́jau ir atsišaukiau. Kai ištyliù nieko nesakius, tai nėr piktumo <span class="explanation"> (nesipykstame) </span>. Aš negaliu ištylė́t – turiu prašnekyt, kai susipykstu. Jai galvą nukirsk, o teip neištylė̃s. Siusi pasiusi, neištylė́si, kai visi šnekam, kai [p] tu čia ištylė́si. Martelė tylėjo ir neištylė́jo. Aš anytėlei neištylėjau neištylėjau, atsikalbėjau. <br/>4. <span class="explanation">neišduoti, neatskleisti paslapties: </span> Ji ištỹlia: gali pasakyt kokį slaptą – ji niekam nepasakys. Neištylėjo jis pats, ko tylėti buvo prašęs. \| Ir neišverksi, ir neišdainuosi, gal tiktai ištylėsi tą gerumą. <br/>5. <span class="explanation">atsiklojėti</span> </span>. Iškuls tus linus, paskuo reik anus, tus šiaudelius paskleisti, nu tad ìštylia anie. <br/><b>nutylė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">ištverti nekalbėjus, nekalbėti, nepasakyti savo nuomonės, neatsakyti, neatsikirsti: </span> Nutylėt kam. Kai mama barės, aš nutylė́jau ir nė žodžio prieš nepasakiau. Aš užsigaunu, bet nutylė́ti aš galiu. Nutylì žmogus, ale vis tiek žinai širdy. Reikia išmokt nutylė́t. Nutylė́k kitam, jei kartais ir būna kas nors. Tik tu nesmarkauk, nesipyk, geriau nutylė́t, nėr gražiau, kap gerai sugyvęt. Jau aš dabar daug ką nutyliù. Nenoriu užgaut, daug bijau, nutyliù. Nutylė́jo kaip žemė, nieko nesakė. Anas nenutỹli, kabinas prie visų ir gauna [mušti]. Nemoka nutylė́t i viską pasigadina. Gerai vyrą pamylėčiau, prieš jį gražiai nutylė́čiau. O aš atsakiau, nenutylė́jau savo senam tėveliui. Tau negerą žodį pasakė – tu nutylėk, jis pats gailėsis. Sukąsdavo tada vežėjas dantis, sugniauždavo kumštis, kantriai nutylėdavo nuoskaudą. Jei tu nusitylė́si, tai valgyt negausi. <br/>2. <span class="explanation">nepasakyti, neiškelti, nuslėpti: </span> To nutylė́ti nieku gyvu negalima. Nutylė́jo, kas svarbiausia. Paslaptį nutylė́ti. Apie tai reikia nutylė́ti. Jo nutylimì žmonės. Policijai nepranešė, teip nutylė́jo. Pinigais užpylė, tai jis ir nutylė́jo. Kvailas piemuo iš baimės tai. nutylėjo, nes turi reikalo su valdytoju, kurį jis vadina griežtu ponu. O tą savo pasikalbėjimą su uošviene ji turi nutylėti ir nutylės. Uosį ir Berželį vedas iš eilės, – bet ir jie tėvelio vardą nutylės. Argi dabar dievai nutylės mūsų ašaras? O anas nutylėjo. \| Čia lengva suprasti ir nepasakius nutylėtasis veiksnys su tariniu. Geriau nutylėt negu išplepėt. <span class="explanation">nepranešti, nepaskelbti raštu: </span> Spauda svarbiausius šios bylos faktus nutylė́jo. <br/>3. <span class="explanation">kurį laiką tylėti, patylėti: </span> Nutylėjęs valandelę, vėl toliaus sakė. <br/><b>patylė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką tylėti, nekalbėti, nešaukti: </span> Patylė́k biškį pakentėk. Patylė́k, kol kitas kalba. Ė tu kiek patylỹ. Patylė́si, už valandos vėl pasakysi ką atsiminęs. Patylỹ, kai kitas ką sako. Vaikas parėkia ir patyli. Patylė́jau patylė́jau gerą valandelę, paskiau aš anuodum i sakau. Teisybės nežinau, meluot nemoku, geriau tei [p] sau patylė́siu. <br/>2. <span class="explanation">galėti tylėti, ištverti nekalbėjus, neatsikirsti, nutylėti: </span> Ateis išgėręs – nepatylė̃s, strošija. Dabar patyliù daug – tegu sau kalba, loja vienos. Su vyru moku: pàtyliu – i praeina piktis, reik neužčirkšti. Būtų jau velyk patylė́ta <span class="explanation"> (būtų buvę geriau nieko nesakius) </span>. Jau bartis, lojotis, tai man ne – geriau patylė́siu, paklausysiu. Gali kalbėt, tik geriau patylėt. Čia žodžių nereikia, tik dirbt ir netingėt ir, kai bara, patylėt. <br/><b>pértylėti</b>. <span class="explanation">įstengti ištylėti: </span> Anyta marčiai: – Tylėčia pértylėčia, nu šiandie da neūturčia <span class="explanation"> (anyta su marčia pirmądien po vestuvių susibarė) </span>. <br/><b>pratylė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">prabūti tylint: </span> Pratylė́jo nieko nesakęs. Visi pratylė́ [jo], niekas nieko nesakė. Visą kelią pratylė́jo kaip nečius. <br/>2. <span class="explanation">nieko neatsakyti, nutylėti: </span> Pro šalį praėjo, pratylė́jo. Kai prašiau pinigų – pratylė́jo. Aš jam nepratylė́jau <span class="explanation"> (viską išsakiau) </span>. Pirmus du klausimus vaikas pratylėjęs, o į kitus atsakęs. Gerai pasakyt, ale pratylė́t dar geriau. <br/>3. <span class="explanation">nuslėpti, neišduoti paslapties. </span> <br/><b>pritylė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">pakankamai, daug tylėti; </span> Aš jau gana prityliù. <br/>2. <span class="explanation">kiek prislopti, pritilti: </span> Tarsi žodelį pritylė́dama, versi dureles nevyruodama. <br/>3. <span class="explanation">pritilti: </span> Tam kartui gaspadinė ir pritylianti, ir vėl imanti bartis. <br/><b>sutylė́ti</b>. <span class="explanation">ištverti nepasakius, neišplepėjus: </span> Boba nesutylė́jo – paskvolijo kitai bobai. Kurpius mato, kad Simonas siuva ponui ne tą, ką ans ažusakė, ale sutylėjo. Jis būtų šnekėjęs, bet susitylė́jo. <br/><b>užtylė́ti; </b>. nutylėti: <br/>1. Aš užtylėjau, ką tit neištariau. Jis labai nemokėjo užtylė́t. Ana neužtylė́jo ir pasakė. Skubriai atsakė, neužtylėjo. O kai labai ilgai šitaip užsityli, tėvas išsiima klarnetą. <br/>2. Užtyliù ką. Ne visai gerą, ne visai blogą balsą turėjau, bet užtylė́jau. Žin [oj] ai, kad tokia karvė netikus, i užtylė́jai. Tas ponas padėjo jam tą bobą pakavot ir, kad užtylėtų, atidavė jam kočą ir arklius. Aš neužtylėsiu, bet atvirai sakysiu, kaip su manim yra. Žinias suteikusieji bus užtylimi. Ji negali sau ant sumnenės imti tokios nuodėmės užtylėti. Svetimas tiek, kad jis nepasisakys visko, kad jis užtylės daug ką. Nieko [nėra] užtylėta, idant nežinotų ir neištirtų. Sakyk, ką kalbėjai su karaliumi, neužtylėk mumus. Neužtyliame linksmų ir brangių žodžių angelo. Nuodėmes jo, norint tiesa būtų, užtylė́tumbim. Neteisybes savo užtylėjau. Užtylėtinas. \| Vienos tarmės pilnai visą žodį ištaria, kitos tūloje vietoje galinės tarties trumpąją balsę … ažtỹli. Užsìtylia ir nėkas nežino, kas kame daros. Kadangi tai yra istoriškas faktas, aš negaliu užtylėti nepaminėjus nors trumpai atsitikimų iš senesnio laiko. Rašydamas pagal tikros sąžinės, negalėjau užtylė́ti ir to, kas man rodės sutaisytina.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

sutylėti

#